Sakyta 2012 m. rugpjūčio 26 d. (XXI eilinis sekmadienis, B metai)
Taip pasakė dalis Jėzaus mokinių, ir nuo jo pasitraukė, daugiau nebevaikščiojo kartu. Jie pasipiktino Jėzumi. Kodėl? Ar kad jis elgėsi nedorai, ką nors nuskriaudė? Priešingai – Jėzus paliudijo ir pradėjo ypač aukštos moralės erą.
Neapykantos priežastis slypi kur kitur. Štai čia pasirodo tos pačios priežastys, kurios atsikartojo per visus praėjusius amžius ir tęsiasi iki dabar. Pirmas dalykas, kuriuo piktintasi – tai dėl Jėzaus teiginio, jog jis yra Dievo Sūnus, nužengęs iš Dangaus, jog jis yra Dievas. Žydų religinė vadovybė jį persekiojo ir pasmerkė, atvedė iki nukryžiavimo būtent dėl to.
Amžių bėgyje daug kas siekė paneigti šią tiesą. Kai kurie samprotavo, jog jis yra genialus visuomeninis veikėjas, naujos etinės ir filosofinės krypties pradininkas, naujos civilizacijos kūrėjas, Dievas buvo su juo ir net jame, tačiau kad jis Dievas – jokiu būdu.
Kita priežastis, dėl kurios kai kurie mokiniai piktinosi ir pasitraukė nuo jo – tai Eucharistijos, šv.Mišių tiesa. Jėzus save vadina gyvąja, dangiškąja duona, ragindamas valgyti jo Kūną ir gerti jo Kraują. Paskutinės Vakarienės metu parodė, kaip tai turi pasireikšti: jis perkeičia duoną ir vyną į save patį, suteikdamas šiam žemiškam valgiui antgamtinę vertę ir svarbą, kad kas valgys ir gers, turėtų savyje amžinąjį gyvenimą. Jis liepė ir suteikė galią apaštalams tai kartoti, vykdyti perkeitimo slėpinį.
Tikėjimas, kad Jėzus yra Dievas, Dievo Sūnus, Mesijas ir išganytojas, ir Eucharistijos priėmimas yra du svarbiausi išganymo dalykai. Iš to išplaukia ir visa kita. Be tikėjimo ir Eucharistijos nebus išganymo ir amžinojo gyvenimo.
Tikėjimas yra Dievo malonė, dovana. Jėzus yra sakęs: „Niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“. Čia reikėtų atskirti du dalykus: žmogiškąjį tikėjimą ir tikėjimą kaip Dievo malonę. Reikia abiejų, ir kad jie sutaptų, tačiau tikėjimo malonę gauname per šv.Krikštą. Krikštas ir sąmoningas žmogaus nusiteikimas įgalina žmogų tikėjimui ir Komunijos priėmimui.
Jėzus ta pačia proga yra sakęs: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“. Čia dera atkreipti dėmesį, jog šv.Komuniją reikia priimti ir kūnišku, ir dvasiniu būdu. Tai turi sutapti. Dvasiniu būdu priimame, kai tikime Jėzų ir jo buvimu Komunijoje, trokštame jo. Abejingas, užmaršus Komunijos priėmimas yra mažai ar net visiškai bevertis ir nenuopelningas. Kažkuris kunigas yra stipriai pasakęs, jog yra Komunijos „rijikų“.
Kai Jėzus paklausė Dvylikos „gal ir jūs norite pasitraukti?“, apaštalas Petras atsakęs: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“. Su tokia nuostata turi gyventi kiekvienas tikintysis.
Parašykite komentarą