Sakyta 2010 m. (Apmąstymas apie gailestingumą)
Kokia yra krikščioniškoji gailestingumo samprata? Lietuvoje pabrėžiamas Dievo gailestingumas, turime net dvi šventoves tuo titulu.
Jėzus mėgo pristatyti kontrastus, kad geriau perteiktų, kas yra tiesa, ir kas nėra, kas yra dorybė, o kas yda ir t.t. Tam tikra prasme krikščionybės vizitinė kortelė yra gailestingumas. Krikščionybei tai labai sava, būdinga, viena iš esminių dorybių, savybių. Tai ne tik asmeninė, charakterio, tačiau ir socialinė savybė. Kai kuriais atvejais ši savybė lemdavo apibrėžimą: tai kas krikščioniška, ir kas ne. Gyvendami krikščioniškoje kultūroje kažkaip savaime priimame, kad gailestingumas yra gyvenimo norma. Stebiu, kaip atmetant šią kultūrą, visuomenėje ima reikštis daugiau žiaurumo, pradeda trūkti elementaraus žmogiškumo. Sprūsta žodžiai, jog jei nebus krikščionybės, galime užmiršti ir apie gailestingumą.
Naujesniais laikais stebime ne vieną krikščioniškojo gailestingumo idėjos panaudojimo atvejį. Ypač tai išryškėjo komunizme. Šventos atminties Jonas Paulius II komunizmą yra įvardinęs šėtoniška ideologija. Komunizmo ideologai labai dažnai manipuliavo, eksploatavo gailestingumo idėja, pasiūlė savitą variantą. Tai labai nevykęs krikščioniškosios minties beždžioniavimo atvejis. Žinoma, siūlė naujo žmogaus, naujos visuomenės ir gyvenimo, rojaus žemėje viziją. Tikras, geras žmogus komunistiniu požiūriu – tai revoliucionierius, turintis „ypatingą dorybę“ – gailestingumą proletarams, darbininkų ir valstiečių klasei. Pasak tos ideologijos, revoliucija yra komunistinio gailestingumo įgyvendinimo būdas: gailestingumas vargšams, ir negailestingumas turtuoliams. Prisimename tuos laikus ir teiginius: didžiausia nuodėmė buvo privati nuosavybė, ir blogiausi žmonės – turtuoliai, buožės, kapitalistai ir pan. Krikščioniškojo gailestingumo idėja komunizme tapo iškreipta ir sukergta su klasių kova, vargšų neapykanta turtuoliams. Keistas dalykas, kaip ir daug kas toje sistemoje buvo keista, – sugretinami gailestingumas ir neapykanta.
Nereikia labai galvos laužyti, kad suprastum, kas už komunizmo idėjų slypėjo. Iš esmės tai buvo materialinis klausimas, turtinis motyvas: jie turi, mes – neturim. Buvo sakoma, kad štai iš turinčių bus atimta ir visiems padalinta. Žinoma, iš anų atėmė, bet ir šitiems nedavė. Užtat atsirado visuomenėje išskirtinė grupelė, komunistų partijos konjunktūra, nomenklatūra, kuri naudojosi visomis privilegijomis ir gerove. Dabar jau žinome, kiek milijonų buvo prigrobę ir į užsienio bankus pasidėję kompartijos vadovai, baimindamiesi, kad bet kada gali tekti bėgti iš komunizmo „rojaus“. Gavosi taip, kad vienus turtingus pakeitė kiti. Komunizmo esmėje glūdi godulystės yda, kuri suktai pervadinta gailestingumu proletarams. Galutinis rezultatas: vargšų nesumažėjo, bet padaugėjo. Visą tą visuomeninę sistemą galima drąsiai pavadinti elgetų, ubagų santvarka. Užuojauta vargšams tapo iškelta kaip aukščiausioji politinė dorybė. Iš tikrųjų tai tebuvo skambi frazė, lozungas. Nei vargšai rūpėjo, nei ką. Juk reikėjo kažkokio preteksto nusikaltėlių grupelei, kad galėtų užsitikrinti sau gerą gyvenimą plėšdami ir žudydami.
Į jokios logikos rėmus netelpantis paradoksas, kontrastas: kuo didesnis buvo „gailestingumas“ vargšams, tuo siaubingesnis buvo teroras. Komunistinis gailestingumas tapo žiauresnis už patį žiaurumą. Aišku, ištakos yra Prancūzų revoliucija, kai kurių asmenų nežinia kodėl vadinama „didžiąja“. Tai čia nuskambėjo pirmieji raginimai vardan gailestingumo neturėti gailestingumo. Ši revoliucija tapo visų kitų komunistinių revoliucijų prototipu, kurios rezultatas – visais požiūriais nualinta ir nuskurdinta visuomenė. Po revoliucijos neliko jokios pagalbos vargšams, nekalbant apie švietimą ir sveikatos apsaugą. Šalis tapo elgetaujančiųjų visuomene, smuko moralė, kultūra, sąmoningumas, išaugo nusikalstamumas, konfliktai, daugybė beglobių vaikų, vos vienas kitas lanko mokyklą. Idėjos pasiskolintos iš krikščionybės ir iškraipytos, skambūs šūkiai, o praktika – apgailėtina!
Komunistinis gailestingumas buvo pateisinamas pasitelkiant įvairius „gražius“ pavyzdžius: kaip gydytojo baisusis, tačiau gailestingas peilis pašalina gangrenuojančią galūnę, taip iš visuomenės pašalinama socialinė gangrena – turtuoliai ir privatinė nuosavybė. Keistai gavosi, kad gangrenuojančia kūno dalimi Prancūzų revoliucijoje buvo laikomos galvos, kurios lėkė giljotinose šimtams tūkstančių. Nuo tos revoliucijos iki pat šių laikų, kur tik komunistinės idėjos pradėdavo plisti, matome apgailėtiną reiškinį: kuo žiauresnis buvo budelis, tuo saldžiau suokė apie gailestingumą proletarams. Tačiau milijonais proletarų buvo užkišti lageriai ir tranšėjos. Žuvo ne tik turtuoliai, kurie nespėjo pabėgti į kitas šalis, tačiau ir dešimtys milijonų neturtingųjų. Akivaizdu, kad gailestingumo idėją ir praktiką komunizmas sukompromitavo visiškai, yra įvykęs ko gero didžiausias nesusipratimas per visą istoriją, žmonija patyrė baisiausią terorą.
Ačiū Dievui, ta demoniška ideologija daugelyje šalių buvo demaskuota ir išguita. Kaip nebūtų keista, nors komunizmas daug ką savinosi iš krikščionybės, net Jėzų vadinant pirmuoju komunistu, tačiau įnirtingai persekiojo krikščionybę ir Bažnyčią, nes ji turėjo esminių sąvokų raktą, leidžiantį suprasti komunizmo blogį. Deja, kai kuriose šalyse komunizmas „įslinko“ į krikščionybę taip vadinamos išsilaisvinimo teologijos pavidalu. Įsivaizduokime Jėzų Kristų su kardu arba šautuvu rankose, prie giljotinos arba egzekucijų bunkeryje… Akivaizdu, kad Evangelija pateikia visai kitokią gailestingumo idėją.
Komunizmas žlugo, tikimės jau daugiau nepasirodys, tačiau kai kurie panašūs reiškiniai išlieka ir šiandien, įgauna naujas formas, tapo asimiliuotos Vakarų šalyse. Absurdiško gailestingumo pavyzdžių yra nemažai kraštutinio feminizmo judėjime, gėjų ideologijoje, vaikų teisių srityje ir t.t. Maždaug: „Jūs tik pažiūrėkite, kokios tos moterys nelaimingos, kaip jas skriaudžia vyrai! Pasigailėkime moterų ir būkime negailestingi vyrams: sunaikinkime vyriją ir vyriškumą! Tebus moteris laisva, kad net nebereikėtų vyro!“
Ką dažniausiai girdime homoseksualų klausimu? „kokie jie nelaimingi, kaip jų niekas nemyli, kaip juos nuožmiai persekioja priešingą požiūrį homoseksualizmo klausimu turintys žmonės! Pasigailėkim gėjų, nediskriminuokim jų, ir vardan pasigailėjimo homofobiją įvardinkime psichine liga, visus prieštaraujančius sugrūskime į psichiatrines ligonines ir priverstinio perauklėjimo įstaigas. Vieną dieną išgirsime draudimą kalbėti apie prigimtinį seksualumą, natūralią šeimą, nes – “Jokios tolerancijos netolerancijai!”.
Panašiai yra vaikų teisių srityje: kokie tie suaugusieji, mokytojai, tėvai niekadėjai, kaip jie spaudžia savo vaikus, juos bara, daug reikalauja! Jokio streso vaikams, nevalia kelti reikalavimų, išvaduokime nuo atsakomybės, pripildykime jų gyvenimą vien malonumais, tenkinkim jų užgaidas, nes vaikas iš prigimties yra geras, bloga yra tik suaugusiųjų visuomenė! Vaikai – tarsi drugeliai aksominiais sparnais, kuriuos prigimties gerieji gūsiai kelia aukštyn… Vardan gailestingumo vaikams, būkim negailestingi suaugusiesiems ir autoritetams! Rezultatas yra toks pats kaip ir komunizmo atveju: moraliai vargingų ne mažėja, bet daugėja. Visi sėdime toje pačioje pelkėje.
Žinoma, minėtos žmonių grupės turi pagrįstų lūkesčių ir teisių, tačiau pabrėžiant tik vieną tiesą, suabsoliutinant vieną aspektą ir primetant daugumai, yra neteisinga.
Gailestingumas eksploatuojamas naivumo atmosferoje, kurioje klesti apsimestinis vargingumas, neįgalumas, verkšlenimas ir t.t. Ką reiškia gatvėje savo žaizdas ir bėdas demonstruojančių alkoholikų triukai?
Gailestingumu manipuliuoti yra įgudę ir vaikai, žaidžiantys savo tėvų jausmais, kurie be susimąstymo kartais pildo savo vaikų kaprizus, nesuvokdami, kas yra sveikas auklėjimas. Tėvai pasiduoda šių dienų mitui, kad įmanoma vaiką auklėti be streso, be nusigalėjimų, darbo su savimi, pastangų.
Gailestingumo teatras, parodijos vyksta daug kur: ligoninėse, bažnyčiose, darbovietėse, politikoje, šeimose, draugų būryje ir t.t.
Viena aišku, kad naivumas nėra nei gerumas, nei gailestingumas, bet kvailystė.
Parašykite komentarą