Tikėjimas. XXVII eilinis sekmadienis

Sakyta 2010 m. spalio 3 d. (XXVII eilinis sekmadienis, C metai)

Tikėjimas yra pagrindinis, asmeninis, gyvas, malonės įgalintas ryšys su Dievu, tobulinančioji kokybė, gebėjimas (habitus), laikysena (habitudo). Tikėjimas – tai žmogaus būties transcendencija, viltis – pozityvioji finalizacija, meilė – žmogiškojo asmens išsipildymas Dieviškuose Asmenyse. Tikėjimas – „šuolis į dangiškąją amžinybę“.

Žmogus veržiasi link visos būties Tėvo, link Dievo Sūnystės struktūros ir partneriškos meilės Šventojoje Dvasioje.

Tikėjimas duoda išganymo pradžią, viltis suteikia galimybę, motyvą ir jėgų siekti ir ištverti, meilė – išsipildymą.

Jonas Paulius II sakė: būti krikščionimi – tai būti piligrimu tikėjime, viltyje ir meilėje.

Tikėjimas ir viltis yra istorinės egzistencijos reiškiniai, meilė – išlieka amžinai.

S.T. tikėjimas – tai žmogaus gyvenimo visumos suvienijimas su Dievu. Pirmoje vietoje yra „ištikimybė“, aman – būti tvirtu, amen – sakyti Dievui amen. Būdingas bendruomeninis tikėjimas ir ištikimybė Dievui.

N.T. – tikėjimas yra Jėzaus išpažinimas mesiju, Dievo Sūnumi, Dievu, tikėjimas – tai pilnai pasilikti Kristaus tiesoje ir ją išpažinti. Žmogus Jėzus asmeniškai tapatinasi su Dievo Sūnumi, todėl tikėjimas reiškia kelią į radikalų ir pilną žmogaus susivienijimą su Dievu Jėzuje Kristuje.

Tikėjimas – tai priimti apreikštus dalykus kaip tikrus. Pabrėžiamas labiau intelektualinis aspektas, o ne religinis sentimentalumas ar iracionalizmas.

Tridento Susirinkimas moko, kad tikėjimas yra išganymo pradžia ir kad tikėjimas yra antgamtinė dovana. Tikėjimas remiasi ne natūraliu pažinimu, bet apreiškiančio Dievo autoritetu, kuris negali klysti ir kitus klaidinti. Tai Dievo ir Jėzaus perteiktos viso ko vizijos priėmimas.

Vatikano II pabrėžia ne intelektualinį, tačiau malonės, meilės ir klusnumo aspektus: protu ir valia nusižeminti apsireiškiančiam Dievui. Šventoji Dvasia paremia tikinčiojo protą ir valią.

Tikėjimo malonės negalima aiškinti vien tik kaip sola gratia, nes tuomet būtų sumenkintas proto, laisvos valios ir bendradarbiavimo su malonės Davėju reikšmė. Sola gratia tampa visišku pasyvumu, ir galų gale determinizmu – vieni gauna tikėjimo malonę, kiti negauna, žmogaus indėlis nesvarbus, todėl vieni iš anksto pasmerkti, kiti – išgelbėti. Tokiu būdu ateizmas tampa Dievo norėtu ir leistu žmogaus pasmerkimo būdu.

Tikėjimas skleidžiasi trejopai: intelektualiniu būdu – priimant Dievo apreiškimą, volityviniu – atsiduodant, pasivedant Dievui, prakseologiniu būdu – gyvenant pagal tikėjimą.

Kuris tikėjimo momentas yra esminis išganymui, esminis išganingojo tikėjimo momentas yra intelektualinis-teigiamasis: „Jėzus Kristus nazarietis yra Dievo Sūnus“. Tai turi išganingąją vertę. Jei kas kaip Arijus pasakytų priešingai, toks teiginys būtų priešingas išganymui. Žodis religijoje visada atlieka esminį vaidmenį. Ar ir kiek volityvinis ir emocinis, praktinis ir behavioristinis angažuotumas turi reikšmės, kyla daug diskusijų.

Tikėjimas yra visapusiškas žmogaus „prisiglaudimas“ prie Dievo ir jo Bažnyčios.

Tikėjimas nėra vien tik žinojimas, žinios, tikėjimas neturi tiesioginio ryšio su Dievu, tačiau realizuojamas per įvairius tarpinius ženklus, per savitą tikrovės „kalbą“ tarp žmogaus ir Dievo. Materialioji tikrovė tampa tuo lauku ir ta kalba, per kurią Dievas apsireiškia ir per kurią žmogų transcenduoja ir kurioje žmogus transcenduoja.

Dievo tikrovė reiškiasi įvairiai: istoriškai, patirtimi, per tradiciją, mistiniais asmeniniais potyriais, tačiau pagrindas, substancija, esmė lieka tokia pati: „Dievas prakalbo į mus per savo Sūnų“ (Žyd 1, 2).

Dabartyje visuomeniniame, kultūriniame, politiniame gyvenime yra linkstama nutylėti, patylėti religijos klausimais. Nepriimtinas yra viešas tikėjimo išpažinimas, akivaizdus dalyvavimas liturgijoje, ar liturgijos atlikimas viešai.

Krikščionybės priešininkai atlieka visuomeninius ir kultūrinius eksperimentus, siekiant ateizmą padaryti ideologine, kultūrine, psichologine ir kt. norma.

Indiferentizmo, pliuralizmo ir irenizmo laikais tenka ginti tikėjimo ir tikinčiųjų teises.

Krikščionis privalo saugoti savo tikėjimą, jį puoselėti, tobulinti, įgyvendinti, pareikšti išoriškai, išpažinti viešai, juo didžiuotis, ir pagal galimybes juo dalintis, jį skelbti, platinti tarp kitų. Jis privalo dalyvauti Kristaus ir jo Bažnyčios misijoje.

Kaip tikėjimas ir jo išpažinimas dažniausiai yra aukštos moralės šaltinis, taip Dievo ir tikėjimo neigimas ir jo neišpažinimas dažniausiai tampa moralinių nukrypimų šaltiniu.

„Tikėjimo klusnumas“ veda prie šventumo. Ap.Paulius „Dievo nepripažinime“ mato visokių moralinių nukrypimų priežastį (Rom 1, 18-32).

Mūsų pareiga Dievo atžvilgiu – jį tikėti ir jį liudyti.

Tikėjimą reikia stiprinti. Nors yra Dievo dovana, tačiau reikalauja asmeniško užsiangažavimo ir bendradarbiavimo.

Tikėjimas stiprinamas trimis būdais:

1. reikia kurti terpę, kuri stiprina, paremia, ugdo tikėjimą.

2. maldingas gyvenimas, aukštos moralės ir dvasingumo asmenybės kūrimas.

3. nugalint tikėjimą griaunančius faktorius. Tikėjimas kaip Dievo dovana gali išlikti net ir sunkiose nuodėmėse, neturint pašvenčiamosios malonės, neturint meilės Dievui, nes „piktosios dvasios tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Tikėjimas naikinamas nuodėmėmis prieš tikėjimą: savanoriškas abejojimas, abejingumas ar prieštaravimas Dievo apreiškimui ir Bažnyčios mokymui. Laisvas abejojimas gali privesti prie dvasinio aklumo (KBK 2088, 2089).

Tikėjimas pagimdo viltį ir meilę.