Sakyta 2010 m. birželio 26 d. (XIII eilinis sekmadienis, C metai)
Archeologai teigia, kad gilioje senovėje žmonės gyveno urvuose, olose, šitaip bandydami pasislėpti nuo nepalankių gamtos sąlygų, nuo plėšrių žvėrių ir priešiškai nusiteikusių kaimynų. Šį faktą liudija eilėje šalių išlikę piešiniai, palikti ant urvų sienų.
Dabar sąlygos yra pasikeitusios ir sugebame pasistatyti namus, kuriuose patogiai įsikuriame. Ir tai nėra blogai, nes galime pailsėti privačioje erdvėje, bendrauti su šeimos nariais ir draugais, užsiimti kūryba.
Visokių „urvų“ esama: žmogus ieško namų ir saugumo, bėga ir slepiasi nuo pasaulio negandų, susikuria savo mažą pasaulėlį ne tik namuose, kambaryje, tačiau ir savo sieloje. Kokie baisūs kartais gali būti žmonių namai, jų vidinis pasaulis gali priminti žvėrių urvus. Dar Antikos laikų filosofas Platonas rašė apie olą, kurioje žmonės gyvendami ant sienos matė šmėžuojančius šešėlius. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogus gyvena savo iliuzijų ir keistų įsivaizdavimų pasaulyje.
Šio sekmadienio evangelija perduoda Jėzaus žodžius, jog lapės turi urvus, paukščiai suka lizdus, o jis neturi kur galvos priglausti. Galima būtų klausti, ar jis pavyduliavo lapėms ir paukščiams, ar jis skundėsi vienatve ir benamio sunkiu gyvenimu? Argi jis neturėjo namų Nazarete, savo motinos Marijos prieglobstyje? Būtų per daug paprastas atsakymas.
Jėzus yra sakęs, jog atėjo iš Tėvo namų ir pas Tėvą grįžta. Taigi, jis neturi kur galvos priglausti šiame pasaulyje, nes jis Dievo Sūnus ir atėjo parodyti mums kelio į Tėvynę Danguje. Jis tobulai išpildo pranašo pašaukimą, kai palieka žmogiškuosius namus ir pildo Dangiškojo Tėvo valią. Prieš jį patriarchas Abraomas paliko savo tėviškę ir iškeliavo į nežinomą kraštą. Visi Dievo pranašai buvo pašaukti iš savo aplinkos ir namų, kuriuose saugiai jautėsi, į sunkią ir pavojingą misiją. Antai vienas iš jų paimtas iš sikomoro sodo, kitas iš Jeruzalės aristokratų tarpo, dar trečias iš savo daržo, kitas iš bandos. Šiandien girdėjome pirmąjį skaitinį, kaip pranašas Elijas pašaukė Eliziejų iš dirvos, nebaigusį plėšti vagos.
Senasis Testamentas turi dvylika pranašų, o Naujasis – dvylika apaštalų, kurie paliko savo namus, profesinius užsiėmimus, žmogiškojo saugumo aplinką, kad būtų Dievo pasiuntiniais šiame pasaulyje. Tai nebuvo lengvas gyvenimas. Daugumas jų mirė kankinio mirtimi, nepadarė žemiškos karjeros, užtat pasiekė laimingą amžinybę, kur švytės kaip žvaigždės per amžius.
Atkreipkite dėmesį, kaip pasielgė pranašas Elijas: jis užmetė savo apsiaustą ant Eliziejaus, pašaukdamas į pranašo tarnystę ir suteikdamas jo dvasios. Eliziejus nubėgo atsisveikinti su artimaisiais. Gi Jėzus neleido net to daryti, kadangi to meto papročiu atsisveikinimo vaišės galėjo tęstis ir kelis mėnesius. Jėzus tikisi greito ir esminio apsisprendimo, nes dalykas, kurį jis siūlo, priimtinas be išlygų – sielos išganymo reikalas ir amžinosios laimės Danguje vertė yra tokie dideli ir svarbūs, kad neverta užtrukti nė minutėlės prie menkesnių žemiškųjų vertybių.
Štai čia iškyla didelė problema: kas išdrįs išeiti iš savo urvo, iš savo namų ir saugumo aplinkos, kad saugumo ieškotų tik Dievuje? Senojo lapino, kipšo, patarimas ir toliau jaudina daugumos širdis: vaikeli, sėdėk urve ir nekišk nosies laukan, saugok savo blizgantį rudą kailį, kol jo kas nenupešė.
Kodėl trūksta pašaukimų į kunigystę, vienuolinį gyvenimą, radikalų katalikišką gyvenimą ir pasaulietiškąjį apaštalavimą? Nėra pranašų drąsos ir ryžto pasišvęsti idealams, Dievo karalystei. Daugumas rūpinasi vien savo patogumais. Todėl nuskamba šv.Ap.Pauliaus perspėjimas: „gyvenkite Dvasia, kūno geismai yra priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui“. Šiandien įsivyravo kūniškų žmonių kultūra.
Ant kurio pranašas Elijas galėtų užmesti savo apsiaustą šiandien? Ar dar yra drąsių ir kūniškai baimei nevergaujančių vyrų ir moterų? Galiu tik įsivaizduoti komišką vaizdelį, kai Elijui sviestų apsiaustą atgalios, o gal dar ir dirvos grumstais ir velėna apmėtytų.
Visi krikščionys pašaukti būti pranašais savitu būdu. Pranašas – tai ne tas, kuris kaip magas numato ateitį, bet tas, kuris parodo Dievo valią esamoje situacijoje, parodo išeitį ir skelbia Dievo sprendimus. Tokiu pranašu gali būti ir vyras, ir moteris, ir vaikas, ir jaunuolis, ir kunigas, ir pasaulietis. Kiekvienas savitu būdu, bet ypač kunigai yra pašaukti budėti maldoje, apmąstyti Dievo Žodį ir jo šviesoje tirti dabartinį gyvenimą, paaiškinti jį ir parodyti kelią, kaip dabarties sąlygomis siekti amžinųjų vertybių.
Ryškiausiu mūsų tarpe pranašu laikau Šv.Tėvą Benediktą XVI, kuris visuomenės ir Bažnyčios problemas sugeba įvardinti ir parodyti sprendimus: sekuliarizmo nualintai Bažnyčiai jis parodė atsinaujinimo kelią: grįžti prie katalikiškųjų amžinųjų vertybių, naujai įvertinti senąją liturgiją, atnaujinti maldingumą ir sakramentinį gyvenimą, pagarbą slėpiniui, suprasti nuodėmę ir jos žalą, atnaujinti sąžinės jautrumą ir krikščioniškųjų dorybių puoselėjimą.
Parašykite komentarą