Sakyta 2010 m. birželio 13 d. (XI eilinis sekmadienis, C metai)
Evangelijose kalbama, kad Jėzus bendravo su dviem palaido elgesio moterimis. Apie vieną pasakojama šiandien, kaip ją fariziejai norėjo užmušti akmenimis. Dar yra pasakojimas apie samarietę moterį, kurią Jėzus užkalbino prie šulinio. Ji gyveno jau su penktu vyru.
Biblijoje randame ir vyrų istorijų, kurios panašios į tų dviejų moterų, nes jiems reikėjo daug moterų. Klausimas, kas yra tie vyrai, kurie norėjo užmušti tą moterį akmenimis? Jie pas ją vaikščiodavo, todėl Jėzus pasakė: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį. Turbūt žinote, dėl ko turėjo problemų karalius Dovydas, Saliamonas, Samsonas ir kiti? Ar tie vyrai ir moterys yra laimingi?
Svarbus dalykas: sielos tuštumos ir skausmo neįmanoma numalšinti kūniškais malonumais. Sielai džiaugsmą teikia ne kūniški malonumai, bet teisingumas, prasmingumas, protingumas, meilė, kūryba ir t.t., t.y. dvasinės vertybės.
Tiek tada, tiek dabar dauguma žmonių jaučiasi nelaimingi, turi nuobodulį, yra įsitempę, kenčia, yra pervargę, todėl ieško greitos terapijos, greitos laimės. Terapijos, atsipalaidavimo poreikis yra milžiniškas.
Ar Bažnyčia yra prieš laimę ir džiaugsmą? Tikrai ne. Juk Dievas pažadėjo mums amžiną laimę Danguje. Žmogus be laimės ir džiaugsmo negali gyventi, todėl privalo ieškoti džiaugsmo, nes jis negali visą laiką gyventi liūdesyje.
Vienas vienuolis yra mokęs, kad jei kuris vienuolis ima griežtai atgailauti, atsisako visų džiaugsmų, nereikės ilgai laukti, kad pradės nedorai gyventi ir išeis iš vienuolyno. Iš vieno kraštutinumo pateks į kitą.
Bažnyčios Tėvai yra raginę pripildyti gyvenimą gerais, tyrais, dorais džiaugsmais, o nuodėmingus – atmesti. Taip pat svarbu suprasti, kad šiame laikiname gyvenime šalia džiaugsmo yra ir kančia. Viena vertus reikia ieškoti tyro džiaugsmo ir malonumų, tačiau kitą vertus reikia mokėti priimti kančią ir nešti savo kryžių drauge su Jėzumi.
Kur daug konfliktų, kur žmonės jaučiasi nemylimi, vieniši, kur nuolatinis pervargimas, nepagarba, kur yra nuolatinė įtampa, kur nėra ramios sąžinės, ten klesti neskaistumas. Kuo mažiau meilės, tuo didesnė neurotinė aistra. Ir atvirkščiai, kuo gilesnė ir autentiškesnė meilė ir draugystė, tuo silpnesnė yra nuodėminga aistra.
Skaisčioji meilė, skaistus džiaugsmas turi būti bendravimo pagrindas. Tarp tėvų ir vaikų bendravimas pagrįstas skaisčiąja meile, draugystės pagrindas yra skaisčioji meilė. Skaisčioji meilė yra dvasingumo, pamaldumo ir bendravimo su Dievu pagrindas. Jėzus yra sakęs, kad palaiminti skaisčios širdies, nes jie regės Dievą, t.y. jie gali geriau suprasti ir patirti Dievą. Toks buvo evangelistas Jonas, kuris mums paliko nuostabią Evangeliją ir laiškus. Jis buvo jauniausias Jėzaus mokinys, kurį Jėzus mylėjo dėl jo kūdikiško tyrumo.
Nuodėmė yra tarsi saldūs nuodai, kurie pamaži ima žudyti žmogaus sielą ir kūną.
Kokie yra neskaistumo padariniai? Pop.Benediktas yra kalbėjęs apie jausmų ir bendravimo ekologiją. Kaip teršalai užteršia gamtą, taip neskaistumas žmonių santykius. Neskaistumas savyje yra egoistiškas, todėl pirmiausia žlugdo autentišką draugystę ir meilę. Ypač tai jaučia sutuoktiniai, jei kuris nors pradeda svetimauti. Neskaistumas pagimdo sielos tuštumo jausmą, atima entuziazmą ir kūrybingumą, įveda į depresiją, užmuša dvasingumą ir pamaldumą, žmogaus mąstymas ir jausmai tampa paviršutiniški.
Moteris, kurią fariziejai norėjo užmušti akmenimis, ieškojo draugystės ir tikros laimės, tačiau neteisingu būdu. Ji prarado savigarbą ir vos per plauką išliko gyva. Jėzuje, Dievuje ji atrado tikrąją meilę, kuri padėjo pasikeisti. Noriu pasakyti, kad be Dievo malonės sunku yra atrasti tikrąjį, gilųjį džiaugsmą. Ten kur pradingsta tikėjimas, malda ir sakramentai, ten ima vyrauti liūdesys, o paskui jį eina neskaistumas.
Parašykite komentarą