Sakyta 2010 m. kovo 28 d. (Verbų sekmadienis, C metai)
Kadaise karalių dvaruose buvo daug tarnų ir kilmingų dvariškių. Labai juokinga girdėti, kad egzistavo tokia pareigybė: Jo Didenybės Imperatoriaus šlepečių (tapkių) „kavalierius“. Jis rytais užmaudavo šlepetes ant imperatoriaus kojų. Arba: Jo Didenybės imperatoriškasis miegamojo durininkas…
Šios dienos Evangelija kalba taip pat apie karalių ir jo iškilmingą įžengimą į karališkąjį miestą – Jeruzalę. Tik šis karalius gimė tvartelyje ir jo „dvariškiai“ tada buvo gyvulėliai ir piemenys. Vienoje legendoje sakoma, kad asiliukas savo burnos alsavimu šildė kūdikėlį Jėzų. Kaip pavadintume šį „dvariškį“? Nėra net tokių žodžių.
Kai Jėzus žengė į Jeruzalę, jį sveikino žmonių minios, šaukdamos „Osana“ – garbė! Bet netrukus jie ėmė šaukti „ant kryžiaus jį“. Kaip matote, čia nėra jokios logikos: pripažino karaliumi ir netrukus jo atsisakė. Gal todėl mirdamas ant kryžiaus Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.
Kaip jums atrodo: kas labiausiai pagarbino Jėzų toje minioje? Sunku patikėti, tačiau juo buvo asiliukas. Jėzaus asiliukas buvo jauniklis, dar nei karto nejodinėtas. Per patiestus apsiaustus ir palmių šakas išdidžiai ėjo jie du: karališkasis asiliukas ir ant jo sėdintis Karalių karalius ir Viešpats. Bažnyčios Tėvai sako, kad tai yra simboliška. Jėzus jojo ne ant asilės, bet ant jos jauniklio. Izraelio tauta yra asilė, o Bažnyčia – asiliukas. Tam tikra prasme iš Izraelio tautos atėjo Išgantytojas, išgelbėjimas, gimė Bažnyčia, kuri ir tapo Jėzaus nešėja.
Neįtikėtina: asiliukas tapo pavyzdžiu ir apaštalams, ir vyskupams, ir kunigams ir kiekvienam krikščioniui iki pasaulio pabaigos! Gaila, kad gyvulėlių negalima paskelbti šventaisiais. Pvz. ant vyskupijos kunigų seminarijos užkabintume užrašą: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventojo asilėlio kunigų seminarija. Žinoma, juokauju.
Rimta yra tai, kad Jėzus tikrai yra karalius, kuris karaliauja savo gyvybę atiduodamas už kitus. Ir kiekvieną krikščionį, kuris savo darbais ir gyvenimu neša Jėzų ir jo Karalystę, laikosi Dievo įsakymų, Evangelijos, pagrindinio meilės įsakymo, galima būtų pavadinti titulu „dieviškas“ ir „karališkas“. Tikrai, dieviškas ir karališkas yra gatvės šlavėjas, kuris su meile šluoja gatvę Dievo garbei ir žmonių gerovei. Dieviškas ir karališkas yra ligonis, kuris kančiose vienijasi su Jėzaus kryžiumi ir aukoja savo kančią už pasaulio išgelbėjimą. Dieviškas ir karališkas yra kiekvienas krikščionis, kuris iš meilės Dievui ir artimui daro visokius gerus darbus, padeda ir atjaučia.
Nenusigąskite, kad jaučiatės kartais kaip Jėzaus asilėlis: jaunas, dar neišjodinėtas, nestiprus, be patirties, tačiau svarbiausia, kad iš visų jėgų neštumėte Karalių Jėzų.
Parašykite komentarą