Sakyta 2009 m. vasario 8 d. (V eilinis sekmadienis, B metai)
Mieli broliai ir seserys, ką jūs pasakytumėte į tai, jei palinkėčiau jums nesėkmės, ligų ir visokių problemų, jei palinkėčiau kančios? Žvelgiu į jūsų veidus ir suprantu, kad užlipau ant mozolio. To betrūktų.
Kol sveiki ir kol viskas sekasi, neretas iš mūsų elgiamės labai savarankiškai, pasižymime individualizmu. Atrodo, jog Dievo ir kitų žmonių nebereikia. Ypač tokiu nusiteikimu pasižymi vyrai. Bet vos tik kokia bėda, imame suprasti, kad be kitų pagalbos ir palaikymo mums bus riesta. Tada sūnus prisimena savo tėvus, brolis brolį, kaimynas kaimyną, tautietis tautietį. Gaila, kad bėdoms spaudžiant kreipiamės į kitus ne tiek iš meilės, kiek iš reikalo.
Jėzaus tautiečiai nesuprato, kad jis yra Dievo Sūnus, pats įsikūnijęs Dievas. Jiems jis buvo įdomus kaip duonos davėjas, gydytojas, Izraelio tautos išlaisvintojas, stebuklų darytojas ir pan. Jie pastebėjo jame tik tai, kas jiems naudinga egoistiniu požiūriu. Bet Jėzus atėjo ne tam, kad padaugintų žmonėms malonumų ir pataikautų jų egoizmui.
Sveikata, sėkmė, turtai, išsilavinimas, malonumai, žinoma, yra svarbūs dalykai, tačiau ne patys svarbiausi. Yra daug sveikų ir pasiturinčių žmonių, kurie nesijaučia laimingi, ir kurių nepavadinsi nei labai gerais, nei dorais, nei žmogiškais. Tegul aš klysiu, bet kuo geriau žmogui sekasi, tuo labiau jis moraliai degraduoja.
Turintis materialiai sėkmingą gyvenimą žmogus nebūtinai yra geros širdies. Jėzui išgydžius daugybę ligonių, nėra jokios užuominos, jog jie tapo geresni, ir kad sveikatą panaudojo geram. Beje, Gerazos apsėstasis, kuris blaškėsi po kapines, išgydytas norėjo sekti paskui Jėzų, o kitas išgydytasis skelbė apie patirtą malonę ir susilaukė žydų vyresnybės pylos. Šiandien girdėjome pasakojimą, kaip Jėzus išgydė dešimt raupsuotųjų, tačiau tik vienas atėjo padėkoti už sveikatos dovaną. Kiti nuėjo abejinga širdimi. Kaip sakoma liaudyje apie tokius: „Ar nematei nueinančio paršo su varpeliu?“.
Jėzus nori, kad mes visų pirma siektume širdies gerumo, kad mylėtume Dievą ir artimą. Tai reiškia, kad būtume tarpusavyje draugai. Jis atėjo praturtinti ne ekonomikos ir mūsų kūno, bet širdies.
Bažnyčios rūpestis yra gydyti žmogaus sielą ir praturtinti jo dvasią. Sveikata, ekonomika ir kiti žemiški, praeinantys dalykai yra antroje vietoje. Jie pasitarnauja tiek, kiek padeda lavinti dvasią ir pasiekti nemirtingosios sielos išganymą. Kad mus ištinka ligos ir nelaimės yra neblogai, nes jei viskas išoriškai būtų gerai, tuomet užmirštume rūpintis daugybe esminių dalykų, pav. savo charakteriu, dvasia. Šiais laikais žmonės sunkiai priima tiesą, kad sielos gydymas gali vykti ir per kančias. Ir Kristus kančią pasirinko kaip svarbią pagalbą žmogaus brendimui ir siekiant išganymo. Dievas yra mūsų mokytojas, auklėtojas ir gydytojas, kuris veda mus ne tik per gėrio ir protingumo suvokimą ir patirtis, tačiau ir per sunkių išbandymų ir kančių ugnį. Tenka girdėti ne vieną liudijimą, kaip per kančią ir nelaimes Dievas išgelbėjo žmogų iš moralinės griūties, bedievybės, kaip per vargą žmogus atrado vertybes, žmogiškojo bendravimo dovaną. Kančia mus nuskaistina, pataiso mąstymą, charakterį. Be to, vargai mobilizuoja pastangoms ir darbams, pasiekimams. Paskui galime pasidžiaugti, kad atlikome darbus, kurių nesitikėjom atlikti.
Tinkamas ligos ir sveikatos pavyzdys yra šv.apaštalo Petro uošvienė. Jėzus rado ją sergančią, pagydė, o ji atsikėlusi ėmė jiems patarnauti. Ji labai teisingai suprato sveikatos prasmę: tarnauti Dievui Kristui ir žmonėms, apaštalams, Bažnyčiai. Šito pavyzdžio paskatintas visada paklausiu už sveikatą pasimelsti prašančio asmens: ar tarnausi Dievui ir artimui?
Žinoma, labai daug žmonių Dievą atranda per nelaimes, išbandymus ir ligas, bet yra atvejų kuomet papuolęs į sunkumus nenori suprasti, nusižeminti ir pasitaisyti, laukia, pyksta ir kenčia iki paskutinio. Neseniai teko bendrauti su vienu vyriškiu, kurį atleido iš darbo. Yra nusiminęs, kad sunkiai randa naują. Kai paklausiau, ar jis meldėsi šia intencija, ar prašė Dievo pagalbos, atsakė, kad ne. Maždaug: „Ką tai bepadės…“. Tenka girdėti ir sutikti panašiai mąstančių ligonių, kurie nekviečia kunigo pasimelsti ir suteikti ligonio sakramento.
Girdėjau pasakojimą apie vieną savo artimiesiems nusikaltusį vyriškį, kurio neatsakingas ir savanaudiškas gyvenimas baigėsi už grotų. Kelis mėnesius jis tylėjo ir giminės tyčia nesidomėjo, paskui tas kalinys ėmė kitų teirautis, ką galvoja artimieji apie jį. Vargas prispaudė, bet tiesiogiai nesikreipia, tikros atgailos dar nėra. Panašiai elgiamės Dievo atžvilgiu. Bet ar gali tada būti koks nors esminis postūmis gera linkme?
Baigiant būtina padaryti tokią išvadą: jei esi sveikas ir tau sekasi, tačiau užmiršai draugauti su Dievu ir žmonėmis, užmiršai tarnauti Dievui ir artimui, užmiršai augti ir bręsti, tuomet labai išklydai iš tikrojo gyvenimo kelio. Tokiu atveju leisk palinkėti daug kančios, vargo ir sunkumų. Ne tam kad pražūtum, bet kad būtum išgelbėtas.
Parašykite komentarą