Sakyta 2008 m. rugpjūčio 3 d. (XVIII eilinis sekmadienis, A metai)
Mieli broliai ir seserys, artėja rinkimai. Jau girdime tai vienur, tai kitur daug gražių pažadų. Šiandien girdėta Evangelija mums paaiškina vieną labai tokį įdomų žmonių gyvenime reiškinį. Ką naujieji pretendentai į valdžią vėlgi siūlo, ir ant kokio kabliuko jūs daugumas užkibsite?
Galbūt kritiškai nuskambės, jie siūlys daugiau duonos ir jūs juos vertinsite pagal tai, kuris daugiau duonos siūlys. Girdėjome Evangeliją, pasakojimą, kaip Jėzus padaugino duonos. Evangelijoje girdime dar vieną įvykį apie duoną, kai šėtonas gundė Jėzų dykumoje akmenis paversti duona.
Štai ką šiandien vėl vis labiau iki rinkimų girdėsime – pretendentus, pažadukus, kurie sakys: „Paversime akmenis jums duona. Jūs jos turėsite apsčiai“. Amžina žmonijos klaida – apsirikimas, apsigavimas – tikėti tais ir tikėti galimybe, kad akmenys gali tapti duona…
Taigi išsiaiškinkim, ko Viešpats iš mūsų trokšta. Kaip turėtumėm krikščioniškai žvelgti ir elgtis duonos ir visokių mums reikalingų dalykų akivaizdoje? Atkreipkite dėmesį, kad tie, kurie susirinko Jėzaus klausytis, iš paskos jam bėgo ieškodami, kur jis pasidėjo, o, kaip žinome, jisai, turbūt, nuliūdo išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, nukirsdinimą ir, kaip čia rašoma Evangelijoj, pasitraukė į nuošalią vietą, turbūt, melstis, turbūt, išgyventi savo paties būsimos tragedijos, žmonių priešiškumo. Jono mirtis paskelbė, išpranašavo ir Jėzui priminė jo paties gyvenimo pabaigą. Bet žmonės surado jį. Pėsčiomis ėjo iš paskos, nes tai kažkas naujo jų gyvenime, jų istorijoj. Ir šiandien girdime pasiskelbiant vis naujų mesijų, kurie mums žada kažką naujo, kito gyvenime. Tačiau jie žada akmenis, sakydami, jog jie taps duona. O Jėzus visai kitoks mesijas. Taigi žmonės gerai darė, kad jo tada ieškojo, gerai daro, kad ir dabar paskui jį stengiasi eiti, nes jis turi atsakymus į mūsų opiausius gyvenimo klausimus. Taigi tie žmonės, entuziazmo pagauti, nusekė paskui Jėzų, jo ieškoti kažkur dykumose ir nepasiėmė, nepasirūpino maisto. Kelionė ilga, o dar reikia grįžti, o dar užtruko, kol Jėzus gydė, kol kažką pasakojo jiems. Ir štai problema: apaštalai pastebėjo, jog jie neturi duonos. Bet žiūrėkite, kas čia yra labai įdomaus. Ne visi neturėjo duonos. Kaip rašo mums Evangelija (gaila, šitoje Mato Evangelijoje nėra tos detalės pažymėta, kitose Evangelijose yra), rado šiek tiek duonos ir šiek tiek žuvies pas vieną berniuką, pas vaiką. Niekas neturėjo, tiktai vaikas. Kas gi toji geroji motina, rūpestingoji motina, kuri išleido šitą savo vaiką ir idėjo jam šiek tiek valgio? Taigi po truputį mums aiškėja situacija. Nors mažas dalykas, kažkas turi būti, kad Dievas tik galėtų laiminti. Kažkokio žmogaus pastangos, rūpestis, dėmesingumas, atsakomybė turi būti, kad Dievas galėtų iš to išvesti daugiau.
Taigi, matote, ne iš akmenų Jėzus vertė duoną ir daugino ją, ir davė valgyti, bet iš tikros duonos padaugino daugiau duonos.
O kas yra duona? Žemės ir žmogaus darbo vaisius, kaip mes Mišių maldose girdime. Taigi čia iškyla dar ir stebuklo klausimas. Mums atrodo, kad stebuklas tai yra staiga „abra kadabra“, kažkas įvyko neįtikėtino. Tačiau mes gyvenam nuolatiniam stebukle. Ne staigiai įvykstančiame, tačiau laike ištęstame. Pažiūrėkite – jūsų gyvybė, jūsų gyvenimas… Kiek daug priežąsčių mums nebegyventi. Bet visgi dar esame. Ar nėra stebuklas ta pati duona? Kaip ji atsiranda? Iš mažo grūdo išdygsta želmuo, subrandina šešiasdešimteriopą, trisdešimteriopą derlių. Kas tą augalėlį augina? Mūsų reikalas buvo tik jį pasėti. Dievas davė ir saulę, ir drėgmę, ir augimą, ir gyvybę. Arba jūs, mamos, moterys, prisiminkite, kaip jūsų vaikai gimė ir augo. Ar jūs davėte gyvybę? Ar jūs ją galėjote iš esmės išlaikyti? Jūs tik netrukdėt, jūs tik bendradarbiavot ir padėjot Dievui, gyvybės kūrėjui, kuris tokiu nuostabiu būdu, kaip rašo psalmė „motinos įsčiose mane sukūrė, išvystė“, leido ateiti į šį pasaulį.
Taigi mes gyvename tokiam pasauly, kuris yra ištisinis, pastovus, laike besitęsiantis Dievo stebuklas. Kuomet Dievas tą gėrį šitaip nuostabiai padaugina? Kokia žmogaus čia rolė ir koks vaidmuo – nors per nago juodimą bendradarbiaut su Dievo malone.
Taigi nieko nedarydami ir žvalgydamiesi į šonus, ir klausydamiesi apgavikų, kurie mums siūlo akmenų, žinoma, gyvenimo nepagražinsime. Čia svarbu dar prisiminti vieną tokį dalyką – Dievo malonę, Dievo pagalbą.
Visi mes žinome, kad pagal mūsų gyvenimo pašaukimą ir pareigas Dievas mums suteikia veikiančiąją, padedančiąją malonę, kad galėtumėm savo pašaukimą, savo užduotis, pareigas išpildyti. Tėvai gauna specialią Dievo malonę vaikus auklėti, ugdyti, jais rūpintis. Kunigai gauna specialią Dievo malonę Dievo Žodį skelbti ir Bažnyčios bendruomenei vadovauti, vyskupai turi Dievo specialią malonę, valstybės vadovai gauna specialią Dievo malonę visų mūsų gerovei.
Negaliu pasakyt tiktai, kuris čia amžius tiksliai ir kuri vyskupija, apie kokį čia asmenį eina kalba… Vieną kunigą vienuolį Šventasis Tėvas nusprendė pakelti į vyskupus, pašventinti vyskupu. O tas ir sako: „Šventasis Tėve, susimildamas tik jūs to nedarykit, kokia mano bloga atmintis, kaip aš greit viską užmirštu“. Šventasis Tėvas pasakęs tuomet: „Dievas tave šaukia, Jis ir tavim pasirūpins“. Ir iš tikrųjų, tapęs vyskupu, gavo tokią nuostabią atmintį, pavydėtiną. Arba štai kitas atvejis. Vienas, jau greitai kunigu tapsiantis (čia praeity tas buvo) klierikas, buvo labai neiškalbus. Varžėsi kalbėti ir paskui jau tiesiog net suabejojo: „o ką gi man dabar čia iš tikrųjų veikti, tapsiu kunigu, kuris vos bepašnekantis“. Ir labai šito savo silpnumo bijojo, bet meldėsi, ėjo pas dvasios tėvą, prašydamas ir jo pagalbos. Ir iš tikrųjų jis gavo Dievo malonę pamokslauti ir tapo toks pamokslininkas, kurio ieškojo kaip Jėzaus žmonės, po visas dykumas braidžiodami.
Taigi yra pašaukimas, yra iššūkis, yra pareigos ir yra Dievo malonė. Bet negali būti situacija gerai išspręsta, jeigu nebus tavo pastangos, jeigu nebus tavo tikėjimo, pasitikėjimo Dievu, kuris yra visų šitų malonių dalintojas, kuris padaugina mūsų turimą nedidelį gėrį, jog jis keleriopai išauga, išsivysto ir neša gražių vaisių.
Baigiant šitą apmąstymą norisi pasakyti – su tikėjimu, viltimi ir meile rūpinkimės, ir Dievas mums padės. Bet jeigu tikitės iš akmenų duoną paversti, tai į tuos akmenis ir išsilaužysite sau dantis. Atmeskit visus šituos dabartinius kur į politiką eina melagius, žadančius mums šėtonišką viltį, niekuo nepagrįstą. Tarsi iš niekur nieko, be žmogaus darbo, dorovės, tikėjimo, pastangų galima kažką tai pelnyti. Ir lyg tai Dievo malonė mus lydės…
Tai yra Dievo gundymas ir tai mūsų pačių ėjimas į niekur. Vienintelis Jėzus (štai ateiname į šventąsias Mišias susitikti su juo) gali padauginti mumyse gėrio. Argi taip nėra? Mes kalbame apie pridėtinę vertę ekonomikoje, paklauskim apie pridėtinę vertę mūsų širdyje, mūsų gerume, meilėje. Šventose Mišiose mes atnešame labai kuklias dovanas – Ostiją, šlakelį vyno. O Jėzus prideda tokios vertės, neišmatuojamos iš esmės – begalinės vertės taip, kad mus pasotina ir mes galime gyventi, Dievą, artimą mylėti ir daug gero šitame pasaulyje nuveikti.
Nepamirškime sekmadienio – šventos dienos – Mišių svarbos. Štai kur Dievas padaugina mums visko. Visų pirmiausia – širdies pločio ir aukščio, ir gylio, meilės, gerumo, ištvermės, išminties. Mums tereikia tiktai neužmiršti koją prie kojos statyti žinant kryptį, kur ateiti. Tegul neužželia jūsų takelis į bažnyčią, į šventąsias Mišias, pas Jėzų.
Amen.
Parašykite komentarą