Sveika, Gailestingumo Motina

Sakyta 2010 m. balandžio 16 d. (Šv. Mišios Aušros Vartuose, C metai)

Mieli broliai ir seserys, sveikinu jus visus su šv.Velykomis, Kristaus Prisikėlimu, kurio iškilmę visą savaitę švenčiame. Ši savaitė dar vadinama Dievo gailestingumo savaite, kurią apvainikuos Atvelykio Dievo Gailestingumo iškilmė. Jūs Vilniuje turite dvi Dievo Gailestingumo šventoves: vieną naujesnę, o kitą – senesnę čia – Aušros Vartuose.

Jonas Paulius II sakė, kad Dievas parodė mums savo gailestingumą per M.Marijos motinystę, kai ji šv.Dvasios veikimu pagimdė pasauliui Dievo sūnų. Marijos motinystė išsipildė jos sūnaus gyvenimo auka: kančia, mirtimi ir prisikėlimu, su kuria ji buvo visiškai susivienijusi. Marijos motinystė išsipildė jos sūnaus gailestingumu, todėl ją taip pagarbiai vadiname gailestingumo motina.

M.Marija yra malonės pilnoji, kitaip sakant apdovanota gailestingumu: apsaugota nuo nuodėmės, pradėjusi Dievo Sūnų savo įsčiose, stovėdama po kryžiumi ir išaukštinta Dangaus Karalystėje. Ji yra pagrindinė Gailestingumo nešėja, skelbėja ir įgyvendintoja. Ji triumfuojančios Bažnyčios pažiba: gailestinga Dievo gailestingumu.

Kai stoviu Aušros Vartų koplyčios paveikslo akivaizdoje, tegaliu sušukti – sveika, Gailestingumo Motina: tu esi gyvybė, paguoda ir viltis, tavęs šaukiuosi, gelbėk mane, nes esi geroji, malonioji, mieliausioji Motina.

Meilės saitai sieja tave su mumis, ir mus su tavimi!

Atėję į šią šventovę, kiekvienas iš mūsų atpažįstame save patį, savo gyvenimą, atpažįstame save kaip tą, kurio buvo pasigailėta: daugybė žmonių mus mylėjo, padėjo, auklėjo, gelbėjo ir palaikė ir praeityje, ir dabar. Bet labiausiai – Visagalis, Amžinasis, triskart šventas Dievas manęs pasigailėjo savo Sūnuje. Stoviu čia jo akivaizdoje kaip krikščionis, kaip jo gailestingumo, kitaip sakant malonės kūrinys.

Čia mes kaip niekur kitur išgyvename meilės saitų slėpinį: meilės saitai sieja Dievą su Marija, su mumis, Marijos su mumis, ir tarpusavyje.

Pasvarstykime apie gailestingumą, kuris du tūkstančius metų buvo išskirtinai krikščioniška dorybė. Pagal tai buvo skirstomi žmonės į pagonis ir krikščionis, nes pagonys neturėjo tokios idėjos.

Tačiau naujesniais laikais atsirado naujas dalykas: komunizmas eksploatavo krikščioniškojo gailestingumo idėją, pasiūlė visai kitokį gailestingumo būdą. Komunizmas buvo krikščionybės beždžioniautojas. Jis siūlė naują rojų žemėje, geresnio žmogaus ir jo gyvenimo viziją. Tikras, geras žmogus – revoliucionierius. Tai žmogus, kuris turi „ypatingą“ „dorybę“ – gailestingumą darbininkų ir valstiečių klasei. Revoliucija yra gailestingumas vargšams ir negailestingumas turtuoliams. Kaip matote, komunistinis gailestingumas tapo sumaišytas su klasių kova.

Buvo iškelta mintis, kad privati nuosavybė yra didžiausia nuodėmė, o turtuoliai – tai tie, kurie nebūdami gailestingi, yra neverti gailestingumo, t.y. juos reikia išžudyti. Neverti gailestingumo tie, kurie gailestingumo nepraktikuoja. Užuojauta vargšams tapo iškelta kaip politinė ir aukščiausioji dorybė ir, o dyvai, kuo didesnė užuojauta vargšams, tuo didesnis ir žiauresnis buvo teroras. Netrukus paaiškėjo, kad komunistinis gailestingumas tapo žiauresnis už patį žiaurumą. Viename Paryžiaus komunos atsišaukime parašyta: būkite negailestingi, būkite nežmoniški dėl gailestingumo. Apgailėtinųjų ir vargšų tik daugėjo, o ne mažėjo. Komunistinis gailestingumas buvo aiškinamas įvairiausiais pavyzdžiais: kaip gydytojo nors ir baisus, tačiau gailestingas peilis pašalina gangrenuojančią kūno dalį, taip mes iš visuomenės pašalinsime socialinę gangreną. O ja buvo laikomi ne kažkokia dalis, bet žmonės. Prancūzijos revoliucionieriams atrodė, kad gangrenuojančia dalimi yra galvos, tad lėkė jos ant ešafoto tūkstančiams. Stebėjome pasibaisėtiną dalyką: kuo žiauresnis buvo budelis, tuo saldžiau kalbėjo, tuo labiau pabrėžė gailestingumą.

Komunizmas daug kalbėjo apie gailestingumą ir vardan jo yra padaręs didžiausių nusikaltimų. Pradedant Prancūzų revoliucija iki pat Sovietų žlugimo žmonija patyrė baisiausią visų laikų terorą.

Komunistinio gailestingumo revoliucija ypač įnirtingai persekiojo krikščionybę ir Bažnyčią, net sugebėjo įslinkti į krikščionybę išsilaisvinimo teologijoje. Tad kokia tai dorybė, įsivaizduokime Kristų su kardu, prie ešafoto, arba su šautuvu rankose.

Komunistinio gailestingumo požymių randame ir dabartinėje kultūroje. Feminizmo, homoseksualizmo, alkoholizmo, narkomanijos, hedonizmo, vaikų teisių klausimas eina po ta pačia vėliava: jūs pasižiūrėkite, kokios tos moterys nelaimingos, kaip vyrai jas skriaudžia, pasigailėkime nelaimingų moterų ir sunaikinkime vyriškumą, vyriją, padarykime moterį “laisvą”, kad nebereikėtų vyro. Tas pats yra su homoseksualais: kokie jie nelaimingi, kaip niekas jų nemyli, persekioja: pasigailėkime, nediskriminuokime ir vardan pasigailėjimo sunaikinkime bet kokią priešingą homoseksualizmui nuomonę, kitaip sakant – prigimtinį seksualumą. Argi taip nėra ir su vaikais: kokie tie tėvai ir suaugusieji niekadėjai, kaip jie spaudžia savo vaikus, iš jų daug reikalauja: vardan pasigailėjimo nedarykime jokio streso, nekelkime jokių reikalavimų, išvaduokime nuo atsakomybės: vaikas iš prigimties yra geras, o bloga yra tik visuomenė. Rezultatas toks pats kaip ir komunizmo atveju: moralinių vargšų nemažėja, bet daugėja.

Eksploatuojamas gailestingumas, naivusis gailestingumas, kuriam dažnai pasiduoda moterys. Apsimestinis vargingumas, sužeistumas, nelaimingumas. Gatvėje ūbagaujantys alkoholikai, demonstruojantys savo žaizdas ir bėdas. Šitą apgaulės meną yra įvaldę ir vaikai, ant gailestingumo kabliuko pagaudami savo naivius tėvus, kurie pildo užgaidas ir praranda sveiko auklėjimo supratimą.

Gailestingumo teatrą žaidžia ligoniai, darbuotojai, politikai, draugai ir t.t. Viena aišku, naivumas nėra nei gerumas, nei gailestingumas, bet kvailystė. Lietuvoje žmonės daugiau verkšlena nei stengiasi, nei dirba, todėl tokia bloga padėtis.

Šiandien gailestingumą apribojome kūniška pagalba. Ar sunku suprasti, kad kur kas didesnis ir tikresnis yra dvasinis skurdas, iš kurio kyla ir materialinis. Duodame sriubos dubenėlį, tačiau neduodame dvasinės pagalbos. Kas šiandien besirūpina, kas bepasigaili dvasinių vargšų? O juk dar I Komunijos metu išmokome gailestingumo darbus sielai:

• blogą darančius sudrausk,
• nemokančius pamokyk,
• abejojantiems gerai patark,
• nusiminusius paguosk, kitaip sakant įkvėpk vilties,
• skriaudas kantriai pakelk,
• įsiskaudinimus atleisk,
• melskis už gyvus ir mirusius.

Pop. Benediktas, pradėdamas savo pontifikatą sakė: Bažnyčios užduotis – gelbėti individualias sielas. Gelbėti sielas – ar dar suprantame šio uždavinio svarbą ir svorį?

Jėzus rūpinosi ne tiek kad pamaitintų žmones ir gydytų jų ligas, bet mokyti, dovanoti pažinimą, atleisti nuodėmes, skatinti teisingumą ir meilę. Jis labiausiai pergyveno dėl žmogaus dvasinio ir moralinio skurdo. Tai ir yra mūsų meilė žmogui, kad katalikybė netaptų vien tik humanitarinės pagalbos institucija.

Jono Pauliaus II mokyme nuolat svarstomas teisingumo ir gailestingumo santykis. Sutikau vieną vyriškį, kuris pasiklausęs kai kurių liberalių teologų susidarė įspūdį, kad kunigas kalba apie kažkokį kvailą gailestingąjį dievą, kuriam visi lipa ant galvos.

Ar gailestingumas paneigia teisingumą? Pasak Jono Pauliaus, teisingumas labiau būtinas yra visuomeninėje plotmėje, o gailestingumas – privačioje, tarp asmenų. Nėra lengva rasti tą pusiausvyrą.

Gailestingumo paaiškinimo reikia ieškoti Jėzaus Kristaus pavyzdyje, nes jame apsireiškia Dievo gailestingumas. Kenčiančiame Jėzuje matome kenčiančio žmogaus paveikslą. Tiesą apie kenčiantį žmogų atskleidžia tik Jėzus. Jėzus visą laiką pabrėžia ne emocijas, bet tiesą. Tai įrodė jo gyvenimas, kryžiaus kančia ir mirtis.

Palyginime apie sūnų palaidūną Jonas Paulius II kalba apie vargšą žmogų, tą apgailėtinąjį, kuris palieka Tėvą ir tuščiai išeikvoja jo turtus, jo dovanas. Pagrindinis dalykas čia yra pati žmogystė, jos iššvaistymas ir yra didžiausia nelaimė. Popiežius naudoja žodžius: gėris, tiesa ir orumas. Žmogus gauna žmogystę kaip dovaną, kaip gėrį, ją apibūdina asmens orumas. Tačiau sūnus palaidūnas suniekina savo žmogystės dovaną. Ir tėvas čia nieko negali, tik kenčia, – sūnus yra laisvas, net jei ta laisvė tampa jam žalinga. Galiausiai sūnus supranta, kad klydo, atsiverčia, grįžta pas tėvą. Sūnus palaidūnas pamato save tiesoje, tai yra tikrasis nuolankumas. Tėvas jam atleidžia, priima jį į namus.

Gailestingumas mato, supranta, pergyvena ir laukia. Kaip rašė popiežius: gailestingumas – tai santykis, kurį išgyvena du asmenys: tai gėrio, tiesos ir orumo patirtis, tai supratimas, kas yra žmogus ir koks jo orumas. Gailestingume ir atleidime atstatomas žmogiškasis orumas, atstatomas gėris, žmogystė. Tėvas mato savo atgimusio sūnaus gėrį: jis atgavo tiesą ir orumą.

Galima sakyti, kad gailestingumas turi du raktus: vienas yra sūnaus palaidūno, kitas tėvo rankose. Tėvas laukia ir yra atviras. Iš sūnaus reikia, kad jis atsiverstų. Sūnus turi apsivalyti, atsiversti, grįžti, pripažinti. Niekas už jį to nepadarys. Sūnus turi atiduoti tėvui tai, ką jis sugadino: savo sūnystę ir jo tėvystę. Tėvas atstato jo sūnystę, sulaukia savo tėvystės patvirtinimo ir ją […].

Šį paveikslą perneškime į Jėzaus gyvenimą. Kai meldžiamės gailestingumo vainikėlį, sakome: dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui. Juk šiais žodžiais mes Dievui sakome: pažvelk į savo sūnų. Jo asmenyje yra visa paklydusi žmonija, jis už ją atsiprašė ir atsilygino. Šv.Faustina teigė, kad Dievas nori būti gailestingas. Dievas džiaugiasi kaip tas tėvas galėdamas atleisti ir apdovanoti. Žmogaus klaida pasireiškia tuo, jog jis lengvabūdiškai švaisto Dievo gailestingumo turtus iki paskutinės akimirkos.

Dievas neduoda daugiau nei mums reikia, todėl ir mes turime būti gailestingi kitiems tiek, kiek iš tikrųjų reikia. Būkime patys orūs ir to tikėkimės iš kitų.

Dievas davė gamtą ir prigimtį kaip dovaną, tačiau juos saugoti ir vystyti privalome patys.

Pastarieji šimtmečiai buvo ypatingai gausūs M.Marijos apsireiškimais. Visuose girdime tą patį kvietimą: atgaila, atgaila, atgaila. Atsiverskite, noriu atsivertimo. Marija rauda kruvinomis ašaromis iš paveikslų ir statulų: ji daug kuo primena evangelijos tėvą, kurio sūnus nuėjo palaidumo keliu.