Sakyta 2012 m. lapkričio 1 d. (Visi Šventieji, B metai)
Kiekvieną beveik dieną sakome: „Tikiu šventųjų bendravimą“ — yra ryšys su dangumi, su šventaisiais. Didžiulė minia žmonių, kurie laimėjo gyvenimą, įžengė į Tėvo namus.
Tai bendruomenė, kuri gyvena meile.
Mes visi esame iš nusidėjėlių, tačiau šventaisiais tampame dėka Dievo malonės, kurią gauname per sakramentus, maldą ir dorą gyvenimą.
Šventųjų yra ne tik danguje, bet ir mūsų tarpe: tai tie, kurie gyvena meile ir Dievo malone.
Visi kurie yra Danguje yra šventieji. Turime vilties, kad mūsų mirę artimieji jau Danguje, jau šventieji.
Ar pasakei sau pamokslą, eidamas per kapines, stovėdamas prie kapo? Kapai mums liudija žmogaus trapumą ir laikinumą. Kiekvienas kapas kalba, ar girdi?
Aštuoni palaiminimai, aštuoni keliai link Dievo. Kurį pasirinksi, kuris tau tinka?
Klaida manyti, kad šventumas pasireiškia dideliuose dalykuose. Būtent kasdienybėje, mažuose, paprastuose dalykuose. Šventumas yra atsakinga tėvystė, šventumas – gaminti sveiką valgį savo šeimai. Šventumas – rūpinantis ligoniu, sąžiningai dirbant parduotuvėje, su meile ravint daržą, geranoriškumas ir draugiškumas kaimynui. Šventumas pasireiškia mokykloje, kai mokytojas myli vaikus ir rūpinasi perduoti žinias, žmogiškumo pavyzdžius.
Šventieji neprivalo studijuoti universitete, apsiginti daktaratą, padaryti karjerą, būti turtingu, pasižymėti talentais. Reikia vieno – kasdienio gyvenimo kultūros. Kalbos, bendravimo kultūra, apsirengimo kultūra, maldos, darbo, poilsio kultūra. Šventumas – tai gerumo, meilės, tiesos, atsakomybės kultūra. Kas tokios kultūros neturi, negali būti Dangiškojo Tėvo namuose, pasiekti amžinojo džiaugsmo. Spinduliuokime ta kultūra.
Parašykite komentarą