Sakyta 2012 m. gegužės 6 d. (Motinos diena)
Kadaise esu girdėjęs vienuolio tėvo Stanislovo, jau amžiną atilsį, lietuviškos saulutės (kurių nukalė tūkstančius) simbolikos paaiškinimą. Koks bebūtų meninis sprendimas, saulutėje visada turi būti saulės ir mėnulio ženklai. Saulė yra motinos simbolis, o mėnulis – tėvo. Akivaizdu, kad jau prieš kelis tūkstančius metų mama buvo laikoma saule, o tėvas – tik mėnuliuku. Ši simbolika išreiškia ne tik emocinę tikrovę, didesnį prisirišimą prie motinos, tačiau ir gyvenimišką realybę; tėvas turėjo išeiti į medžioklę, į karą, namuose pasirodydavo kaip tas mėnulis danguje, o motina pasilikdavo su savo vaikais, padarydama esminę įtaką vaikų brendimui.
Motinos dienos proga, norisi pasidalinti keliomis mintimis, kas buvo, yra ir, tikimės, ateityje išliks motina, kuo ji praturtina daugelio širdis ir gyvenimus.
Žodis „mama“ daugelyje kalbų skamba taip pat arba labai panašiai. Atrodo, jog šis žodis yra kūdikiškos kalbos reliktas, toks paprastas, lengvas ištarti, menkai artikuliuotas garsas, sklindantis iš čepsinčio, vapančio, pieno prigėrusio kūdikio burnos, ir taip jau turbūt šimtus tūkstančių metų: mama, mom, maman, ma, mamma, mamă, maminka, mamá, mamička… Tik kažin ar iš pradžių turi kokią nors prasmę kūdikiui? Galbūt tą prasmę išmoko suteikti motina, manydama, kad „mamuojantis“ kūdikis kalbasi su ja, todėl jam atsiliepdama.
Pradedant kūdikių vapėjimu, ir baigiant garsių poetų, oratorių, filosofų, kasdienybės mąstytojų vapėjimais, daug gražaus pasakyta apie Motiną, tą gyvybės ir šilumos davėją, iš kurios įsčių, rankų ir širdies išėjome tikri žmonės, žmogiški ir žmoniški. Dažnai motinos tikrovė išsitęsia, apsireiškia keliose moteryse: iš vienų įsčių išeiname, tačiau daugelio rankų buvome sūpuojami, daugelyje motiniškų širdžių gyvenome. Visas būrys mūsų gyvenimo moterų, tas gražus ratelis, kurio viduryje stovime: močiutės, tetos, seserys, kaimynės, auklytės, seselės, mokytojos, parapijietės, geradarės, bičiulės, šventosios, pirmosios, antrosios ir amžinosios meilės…
Sakoma, kad moteris, už kurią vyras atiduotų savo gyvybę, yra žmona, o vyras, už kurį moteris atiduotų savo gyvybę, yra jos sūnus. Tai liudija, koks visapusiškas, labai turtingas ir intensyvus yra Motinos ir vaiko ryšys, apimantis ne tik kūną, tačiau ir sielą, psichiką, auklėjimą, bendravimą, kultūrą ir daugelį kitų dalykų. Motina yra esmingai svarbi ir reikalinga nuo pat žmogaus atsiradimo momento, per visą gyvenimą ir net amžinybę, net kai vaikai suauga ir kai motina miršta. Našlaičiais lieka ne tik maži vaikai, bet ir suaugę, kuriems motinos neturėjimas ar netektis palieka didelę širdies tuštumą, kurią sunku kuo užpildyti.
Kiek prakalbėta dienų ir naktų su mama, tetulėmis, močiutėmis! Jos mūsų šeimų vyriausiosios psichologės, ideologės, katechetės ir gyvenimo filosofės, bandančios išlukštenti ir numatyti savo vaikus ir vyrus kelis metus į priekį, nujaučiančios sielų virpesius, problemas ir nelaimes iš už šimto kilometrų ir per vieną akimirką, kurių glėbiuose maldėme skausmą, nerimą, gyvenimo pirmuosius ir tolesnius išbandymus, šalia kurių vaikystėje patyrėme ir išsiugdėme tikresnį saugumo jausmą, negu turėdami branduolines bombas. Jų nuoširdus atsidavimas, jautrumas, dėmesingumas ir lipšnumas išmokė esminių bendravimo, sugyvenimo visuomenėje įgūdžių, nepalyginamai daugiau negu konstitucijos, įstatymai, teismai ir visa teroro mašinerija kartu paėmus. Tų gerųjų mūsų gyvenimo moterų socializacijos mokykla, skatinanti ieškoti nuoširdaus, tikro artumo ir bendrumo su kitais žmonėmis, yra nepakeičiama, ir kur jos nebuvo, ten belieka imtis už galvos.
Motinos meilė nori padaryti vaiko gyvenimą „nerealų“ (priešingai nei tėvas – realų), paskatina džiaugtis gyvenimu, išgyventi laimę. Plėtodamas šią mintį Erikas Frommas pasitelkė du simbolius iš biblinės istorijos. Pasak jo, Dievas sukūrė atskirus tikrovės elementus ir po kiekvieno etapo apibendrino: „tai yra gera (gėris)“, tarsi įsakytų kūriniams ne tik egzistuoti, bet ir gerai jaustis tvarinijoje. Po nuopuolio Dievas nurodo žmogui Pažadėtąją Žemę, pienu ir medumi plūstančią. Frommo mintimi, daugumas moterų sugeba duoti tik „pieną“, t.y. užtikrinti elementarią egzistenciją, tačiau nedaug iš jų gali pasiūlyti „medaus“. Tai reiškia, jog neužtenka būti „gera mama“, bet reikia būti ir laimingu žmogumi, nes tiek motinos nerimas, tiek gyvenimo džiaugsmas yra vienodai užkrečiantys. Daugumas žmonių buvo maitinami tik „pienu“, tačiau nedaugelis – ir „pienu“, ir „medumi“. Moterų išskirtinė ir nepamainoma misija: teikti žmonijai gyvybę ir laimės pojūtį.
Motina savimi yra tikra stebuklų šalis: užtenka kūdikiui suniurnėti ir jos išganingas siluetas, tarsi gerosios fėjos, pasirodo šalia, pasiruošusi iššifruoti ir patenkinti kūdikio poreikius. Gal todėl mumyse toks gajus stebuklinis mąstymas: inkštelėsiu – ir atsitiks, pasidarys. Tai nėra blogai, nes Motinos meilė mus padaro svajotojais, kurie tiki gėriu ir sugeba viltis. Tėvo užduotis – neleisti per daug užsisvajoti.
Amerikiečių psichoanalitikas H. S. Sullivanas yra teigęs, kad daugumos vaikų vienintelė problema – tai poreikis būti mylimiems, besąlygiškai ir tokiais, kokiais yra. Vaikas iš pradžių nemoka mylėti, jis tik džiaugsmingai ir dėkingai priima meilę. Vėliau pradeda suprasti, kas iššaukia didesnę meilę, todėl stengiasi nusipirkti, gauti ją mainais už gerus darbus. Taip pamaži meilės idėja transformuojasi į troškimą mylėti savarankiškai, gimsta kūrybingoji brandžioji meilė, kuri nugali egocentrizmą, nebežvelgiant į kitą žmogų kaip į savo poreikių tenkinimo priemonę. Brandi meilė lemia empatiją, kai mylimo žmogaus poreikiai tampa ir mylinčiojo poreikiais, netgi svarbesni. Akivaizdu, kad šią meilės mokyklą išeiname motiniškų moterų artumoje. Tai ir krikščioniškosios religijos brandos etapai: nuo predilekcijos iki autodilekcijos. Motinos palydi link Dievo.
Tas stiprus emocinis ryšys, kuris užsimezga kūdikystėje ir auga su Motina, ko gero labiausiai pagrindžia ir palaiko ryšį su savo šalimi, savo kultūra, tauta ir religija. Kai pagalvoji, kaip galima mylėti Lietuvos šlapius ir niūrius orus, purvynus, tas nuolatines istorines, politines, socialines problemas, horizonte regi mylimų moterų akis, jų veidus, ir jos nušviečia dažnai niūrią Tėvynės padangę. Tik dėl jų dar norima susisaistyti ir priklausyti šiai šaliai, dar grįžtama į ją, pas savo gyvas ir mirusias motinas, nors nuolat viešai šmėžuojantys kai kurie Tėvynės sampratos ir turinio uzurpatoriai norėtų iškraipyti jos veidą, padaryti panašų labiau į pamotę ir dresuotoją. Būti mylimam Motinos reiškia viską: būti gyvu, įsišaknijusiu, turėti namus ir tėvynę.
Motinystės tikrovė labai artima Kristaus žodžiams apie Eucharistiją, kai girdime jo raginimą valgyti kūną ir gerti kraują. Kai reikia paaiškinti šį pirmu įspūdžiu gąsdinančiai skambantį pasakymą, kviečiu pagalvoti ne apie kanibalus, kurie medžioja, nužudo ir suvalgo, bet įsimąstyti į įsčiose esančio kūdikio gyvenimą: jam vienintelis „valgis ir gėrimas“ yra pati Motina, kuri duoda savo kūną ir kraują, ne priversta, bet iš meilės. Taip Dievas apsireiškė esantis Tėvu, kuris myli kaip Motina. Kristus yra sakęs, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tai vyksta motinystėje, dėl šios priežasties gyvuoja, išgelbėjama žmonija ir žmogiškumas. Motinystė yra dosni, dosniais moko būti ir tuos, kurie jos dosnumo dėka atsirado ir tveria iki šiol.
Nors kalbėjau apie motinas, tačiau abu tėvai yra reikalingi vaikams: ir tėvas, ir motina. Tai, kas yra tūkstančius metų, šiais laikais pradėta abejoti. Pasišauta įstatymais reguliuoti šeimos formas ir sutuoktinių vaidmenis. Archaiškasis patriarchalinės šeimos modelis daug kam tapo nebepriimtinas. Pasikeitė ir sąlygos: ne tik tėvas, bet ir motina uždirba šeimai pragyvenimą, šeimos tikrovė pasidarė lankstesnė. Nors visuomeninė tiek vyro, tiek moters padėtis gali suvienodėti, tačiau niekada nebus įmanoma sukeisti, suniveliuoti tėvo ir motinos vaidmenų. Nors darbai šeimoje vis mažiau skirstomi į vyriškus ir moteriškus, tačiau tėvo ir motinos meilės, jų skirtumo niekas negali pakeisti. Žmonės ir toliau skirsis, egzistuos turtingas ir įvairus santykių laukas: motinos ir kūdikio, tėvo ir vaiko, vyro ir žmonos, brolių ir seserų ir t.t. Tame nuostabiame santykių mezginyje motinos niekas ir niekada neatstos. Jei jos saulė nustos šviesti, šalta ir tamsi žiema mus ištiks.
Parašykite komentarą