2026 m. rugsėjo 27 d. (XXVI eilinis sekmadienis, A metai).
Štai jūsų tarpe daugelis esate tėvai, motinos, tad jums puikiai pažįstamas paveikslas – ginčai su vaikučiais. Sakai: „Vaikeli, padaryk tą, išnešk šiukšles“, – ir namuose revoliucija. Vaikelis, sakytume, priešgyniauja, bet žiūrėk – vis tiek padarys, kas paliepta. O kitas saldus kaip medus: „Gerai, tėveli, gerai, mamyte, va, tuoj einu, einu.“ Ir štai netikėtai ir vakaras, ir antra diena, o vis tiek, kas paliepta, nepadaryta.
Tas sūnus, kuris pasakė „gerai, tuoj einu“ ir nenuėjo, yra išrinktoji Dievo tauta Izraelis. Dievas ją pašaukė bendradarbiauti jo darbuose, bet galiausiai jie tapo priešiški Dievui ir nevykdė jo valios. Todėl Viešpats įkūrė Bažnyčią ir mus įjungė į ją kaip į naująją Dievo tautą.
Mus, kilusius iš pagonių. Mes iš pradžių pamurmėjome: „Ai, kam čia dabar, turime savo gražius lietuviškus papročius – deginti žirgus, šokinėti per laužą, užpulti kaimynus mozūrus.“ Bet paskui pagalvojome: visgi vykdysime Dievo valią, išpažinsime Švenčiausiąją Trejybę ir Kristaus Evangeliją. Tai štai mes ir esame, ir liekame ta išrinktoji Dievo tauta, nes pirmieji atsisakė.
Taigi iš tiesų Dievas į mus žvelgia kaip sodininkas į savo vaismedžius. Kas iš jūsų laiko vaismedžius, kurie neša prastus vaisius? Taip ir Viešpats Dievas natūraliai iš mūsų tikisi gėrio. Kiekvieno mūsų esmėje, prigimtyje yra įrašyta – daryti gėrį. Ir jeigu žmogus tai užmiršta, be abejo, jis pats paneigia savo gyvenimo prasmę ir tikslingumą.
Susiduriame su tokiu įdomiu reiškiniu: kam darome gėrį, tą ir mylime. Kam darome bloga, to nekenčiame. Antai kurioje nors šeimoje yra keli vaikučiai, ir vienas jų gimė silpnas, galbūt su negalia. Ir kaip tėvai juo rūpinasi! Ir tikrai pamatai, kad to, kuriuo labiau rūpinosi, tą labiau ir myli. Kuriam daugiau gėrio padarė, tą labiau ir myli.
Iš įvairių romanų, iš istorinių pasakojimų girdime: karaliai, didikai, pagimdę savo vaikelius, jų kasdienybėje neaugino, nesirūpino jais – buvo žindyvės, buvo auklės. Ir atrandi, kad ta karalienė motina tokia šalta savo vaikų atžvilgiu. Nes ji nei vystyklų neplovė, nei jų nemaitino, nei kasdienybėje jais nesirūpinosi – tik pagimdė. Ir matome, kad tos meilės tada nėra tokios didelės, ar ne?
Bet neretai mus nuliūdina kiti pavyzdžiai. Atrodo, tėveliai taip mylėjo savo vaikus, o šie jiems parodė tokį žiaurumą, nedėkingumą, abejingumą ir netgi juos nuskriaudė. Taigi tas, kuris gauna gėrį ir meilę, nebūtinai mylės. Kad mylėtų, jis pats turi daryti gėrį savo tėvams.
Ir auklėjimo esmėje yra tokia taisyklė: tėvams negalima rodyti vien vienpusės meilės – daryti gėrį savo vaikams, nesitikint, nemokant, nereikalaujant, kad ir jie tą gėrį darytų. Todėl ir gaunasi toks šių dienų pedagogikos absurdas: visa, kas geriausia, – vaikams, o visa, kas blogiausia, – tėvams. Taip neveikia. Mes auginame egoistus, kurie turi kietą, abejingą širdį. Todėl tikroji pedagogika reikalauja, kad tėvai mokytų savo vaikus daryti gėrį, kokiais nors būdais vestų prie to, kad ir vaikai darytų gėrį kitiems. Matote, koks kyla pavojus: auginame silpnus vaikus su egoistine nuostata „visa, kas geriausia, priklauso man“.
Taigi iš tiesų vaikai turi mokytis meilės per tai, kad daro gėrį tėvams, savo artimiesiems, broliukams, sesutėms, seneliams. Kaip daryti gėrį? Visokiausių būdų yra: išplauk indus už mamą, sutvarkyk kambarius, padėk tėčiui.
Vaikas namuose nėra dievybė. Kai kuriuose namuose apsilankęs matau, kad kryželio nėra, bet ant sienos pilna nuotraukų su vaiku iš visų pusių, net su nuogu užpakaliuku pakabinę turi. Štai namų dievybė, kurią garbina, o paskui ta dievybė būna tokia žiauri. Iš tikrųjų taip negali būti. Aišku, vaikus reikia mylėti, bet tai negali būti vienpusis dalykas. Turime mokyti daryti gėrį, nes jeigu jie nedaro gėrio, jie niekada nepatirs, ką reiškia mylėti.
Tą patį galima pasakyti ir Dievo atžvilgiu. Mes irgi turime Dievo atžvilgiu daryti gėrį. Klausiame: ko Dievui iš mūsų reikia, negi jam ko trūksta? Jis yra tobulas, tobulai laimingai gyvena – negi jam iš mūsų ko reikia? Iš tikrųjų, darydami gera Dievui, mes patys mokomės mylėti Dievą.
Ką reiškia mylėti Dievą? Pirmoji meilės apraiška yra malda: kai aš jį prisimenu, aš jam dėkoju. Taip pat šventųjų Mišių malda, sekmadienio šventoji diena, kurią Viešpats mums davė. Neįmanoma be maldos Dievą pamilti.
Kitas dalykas: Dievui skiriame laiką, dalyvaujame Dievo planuose, darbuojamės jo vynuogyne. Žinome, kas Viešpačiui patinka, žinome, ko jo karalystei reikia, kad įsijungtume į Dievo reikalus, kurie apsireiškia Bažnyčioje, bažnytinėje bendruomenėje. Kodėl ta bažnyčia pastatyta, kartais pagalvotume, ar ne? Ogi tai žmonių geras darbas Dievo atžvilgiu. Jie suprato: jeigu nestatysime šventovių, mūsų širdyse nebus tokios stiprios meilės Viešpačiui. Žmonės sudėjo tokią auką – laiko, jėgų, lėšų, pastangų – ir pastatė šitą bažnyčią, kad galėtų mylėti Viešpatį Dievą. Nes jeigu nedarome gėrio Dievui, kaip ir šeimoje – nedarai gėrio, tai ilgainiui ir nebemyli.
Pažvelkime ir į kitą atvejį: ką reiškia, jei darome blogį, Jeigu darome neteisybę, jeigu vykdome blogį, nuodėmę? Ilgainiui žmogus tampa abejingas ar net jaučia neapykantą Viešpačiui. Todėl šiais laikais bedievystė kyla iš to, kad žmonės yra neteisūs: jie nepriima šviesos, nes jų darbai pikti. Kas daro blogį, tas pradeda nekęsti Dievo. Ir tai yra didžiausia bėda.
Mūsų nuodėmės, palyginti su Dievo gailestingumu, yra kaip akmuo, įmestas į vandenyną. Nežinau, kiek reikėtų primesti tų akmenų, kad užpildytum Dievo gailestingumo vandenyną. Problema yra ne tiek nuodėmės, kiek tai, ką nuodėmė atneša: abejingumą, o paskui neapykantą Dievui. Nes tu darai blogį Dievo atžvilgiu ir pradedi nekęsti Dievo. Tai didžiausia žala žmogui. Nuodėmės Dievo gailestingume gali būti atleistos, prapulti, Dievas jas ištrina iš istorijos. Bet kas gi rūpinasi, kad į tą vandenyną mestų savo nuodėmes? Ilgainiui gyvendami nuodėmėje žmonės pradeda nekęsti Dievo.
Taip buvo su Adomu: nusidėjo Dievui ir pradėjo slapstytis nuo jo. Kai kas sako, kad Adomas buvo ištremtas iš rojaus. Neteisybė – jis pats išėjo. Kodėl jis slapstėsi krūmuose? Todėl, kad pats nebenorėjo matyti Dievo. Jis tarsi sakė Dievui: man tavęs nereikia. Štai ką atnešė nuodėmė: mes nebemylime Dievo.
Na, ir apibendrindami, pabaigdami mūsų susimąstymą ties Dievo žodžiu, iš tikrųjų suvokiame, kad mūsų parapinis gyvenimas, mūsų bažnyčių puošnumas, mūsų pastangos dėl Dievo karalystės ilgainiui išreiškia, stiprina, didina ir mūsų meilę Dievui.
O kodėl turime daryti gerus darbus? Kodėl turime palaikyti maldą? Todėl, kad tai sukuria inerciją. Kaip su automobiliu: spaudi greičio pedalą, įjungi laisvą pavarą, ir automobilis dar kokį kilometrą važiuoja iš inercijos. Tai va, ir mūsų gyvenimui reikia tos inercijos. Geri darbai, daromas gėris, mūsų malda, maldingumas padeda mums įsibėgėti. Net jeigu gyvenime pritrūktume to „gazo“, inercija mus judins į priekį, palaikys mūsų judėjimą į priekį.
Yra gėrio inercija, bet yra ir blogio inercija. Todėl pagalvokime ir apie tą akimirką, kai iškeliausime iš šio pasaulio: su kokia inercija įsibėgėję? Žinome, kad senatvė, sunki liga – jau ir protas nebe taip veikia, jau ir jausmai sutrinka, jau ir kažkokios kančios įsikimba.
Kai tenka lankyti ligonius, pastebėjau tokį įdomų dalyką. Žmogus jau turi senatvinę demenciją, jau nebepažįsta net savo vaikų. Ateina dukra, kalbasi su motina, o motina sako: „O kas tu tokia, ko tu čia nori, kaip tu čia įėjai?“ Jau nebepažįsta dukros. O štai įeina kunigas: „Garbė Jėzui Kristui, kunigėli, atėjote pas mane!“ Dukros nepažįsta, o kunigą pažįsta. Taip giliai tikėjimas yra įėjęs į širdį.
Ir keli chirurgai pasakojo. Antai vieną kunigą operavo, suleisti vaistai, jau turėtų būti atsijungęs. Išima širdį, daro operaciją, jau prijungtas prie dirbtinės širdies – o ligonis pradeda kalbėti poterius. Visi išsigandę: kas čia darosi, kaip čia tas anesteziologas netinkamai dirba, kad pacientas poterius kalba? Taip giliai įėjusi į širdį ta meilė Dievui, ta inercija, kad nepaisant visų aplinkybių žmogus eina link Dievo.
Esame pašaukti darbuotis Viešpaties vynuogyne, ir ne šiaip koja nuspirti kokį grumstą. Esame pašaukti iš tikrųjų darbuotis – tas Viešpaties vynuogynas yra mūsų širdyje – ir nešti gerus vaisius: tikėjimą, viltį ir meilę. Amen.
Parašykite komentarą