2026 m. spalio 3 d., pirmasis mėnesio šeštadienis.
Rožinio malda. Žmogaus paklausiu: Ar nuo Pirmosios Komunijos laikų laikei rankose rožančėlį – o kur dabar tu jį padėjai? Ar bent žinai, kuriame stalčiuje jis yra? Kas čia per malda, kodėl reikia ją melstis?
Taigi tai yra mąstomoji, kontempliacinė malda. Teko susidurti su vienais parapiečiais, kurie labai nemėgo rožančiaus per Marijos radiją. Sako: „Viešpatėliau, neįmanoma klausyti – mirštančių gulbių balsai. Taip ištęstai, taip pasaldintai, tiesiog neįmanoma. Rožančius turi būti su jėga, super!“ Klausiu: kaip tai – rožančius su jėga? Kaip jūs meldžiatės? „Va, – sako, – melskimės drauge.“ Ir meldžiausi su jais. Taip greit bėgo tas rožančius, per dešimt minučių. Oi, dar tokio gyvenime neteko turėti.
Sakau: gerbiamieji, paimkite Jono Pauliaus II apaštalinį laišką Rosarium Virginis Mariae apie Marijos rožinį. Ten jis aiškiai parašė, kad tai ramybės, mąstymo, neskubėjimo malda.
Šiais lėkimo, bėgimo, rūpesčių laikais tikrai turime tą problemą: žmogus per daug save užvijo. Arba jį kažkas užvijo – darbovietė, gal šeima. Veja jį, veja, bėgam, bėgam, nesuspėjam. Na, gal čia tik toks pasiteisinimas: o kaip niekur nieko tris ar keturias valandas pražiūrime televizorių.
Taigi rožančius. Va, kiekvienas turi mobilųjį telefoną. Jis išsenka, reikia jį prijungti ir matome, kaip ta baterija lėtai, po truputį kraunasi. Taip ir mums, žmonėms: išsenka mūsų protai, širdys, mūsų psichika. Reikia žmogui taip pat pasikrauti dvasiškai. Taigi rožančius yra tarsi tas įkroviklis: jungiamės prie dangaus, jungiamės prie Marijos. Malonės įkrovimas, jeigu taip galima techniškai išsireikšti.
Viena močiutė pasakojo: „Savo rankinuke nešioju akinius, pensininko pažymėjimą ir rožančių.“ Na, tai suprantama: akiniai akims, kad perskaitytum; pensininko pažymėjimas – dabar su juo gali beveik dykai keliauti po visą Lietuvą. Jau ir aš galvoju: reikės iš kurios nors mūsų parapietės pasiskolinti, kai važiuosiu kur nors, labai geros nuolaidos. „O kam tas rožančius?“ – „O čia, – sako, – vaistai man, kantrybės vaistai.“ – „Kaip čia dabar gaunasi?“ – „O, – sako, – kiek visokių dalykų: tai vaikai, tai anūkai, tai reikalai, tai darbai, tai sveikata. Kitaip man trūktų kantrybės. Tai čia mano kantrybės vaistai.“ – „Tai gal validolį reikėtų vartoti, ar ką?“ – „Ne, – sako, – čia mano ramybės vaistai.“
Kai meldžiamės rožinį, mes kartojame maldeles „Sveika, Marija“. O kodėl kartojame? Ar Marija mūsų negirdi? Ne, tai mes jos negirdime. Mums reikia kartoti, kad kažkaip būtume paveikti. Kaip stalius, laikydamas kaltą: kiek šimtų kartų turi sutrenkti tą kaltą, kad ką nors išskaptuotų? Ką tu vienu veiksmu padarysi? Na, aišku, šviesą gali išjungti vienu veiksmu. Bet paimk ir sutarkuok bulves vienu veiksmu – turi trinti ir trinti, kad gautųsi kažkoks efektas.
Iš tikrųjų žmogui reikalingas tas kartojimas, kad jo širdis nusiramintų, kad jis būtų paveiktas. Išeikime akimirkai, vienai sekundei, į saulės šviesą – ką, jau būsime įdegę? Reikia saulėje pabūti. Maldoje taip pat reikia pabūti, kad tave veiktų Dievo įtaka. Mažai ateiname į bažnyčią, mažai meldžiamės, ir sakome: kodėl čia viskas vis blogiau darosi? Todėl rožinis yra ta malda, kurioje reikia pabūti.
Rožinio maldoje ne tik kalbame maldeles, bet tai susiję su mąstymu: mąstome paslaptis. Kiekviena paslaptis turi savo konkrečią istoriją, tarsi Evangelijos ištrauka. Bet, kita vertus, žmogui gera ir šiaip susimąstyti apie gyvenimą, apie reikalus: kaip man sekasi ir kur viskas juda.
Vienas vyriškis kažkada dalijosi savo įspūdžiais apie rožinio maldą: „Ak, – sako, – kai tik meldžiuosi rožinį, tuoj prisimenu: tai va, skolingas Jonui, neatiduodu skolos jau kurį laiką; tai va, žadėjau tą padaryti, nepadariau.“ Maldoje žmogus prisimena, ko nepadarė, ką turi padaryti. Grįžta sąžinė, grįžta supratimas apie tai, ką apleidau, ką gal negerai darau, ką kitaip reikėtų daryti.
Taigi žmogui reikia susimąstyti apie gyvenimą, o kaip mažai turime progų tai padaryti. Lekiame, bėgame ir blaškomės: čia radijas, čia televizija, čia kaimynas, galva užimta. Ir štai, meldžiantis rožinį, mums prisimena svarbūs dalykai, galbūt sujautrėja sąžinė. Leidžiame prabilti sąžinei, savo vidinei sielai, užgožtai įvairiausių dalykų.
Švenčiausioji Mergelė Marija paskutiniuose apsireiškimuose nuolat kviečia melstis rožinį. Fatimoje 1917 metais, Pirmojo pasaulinio karo akivaizdoje, ji sakė: melskitės rožinį, kad išvengtumėte karo arba kad karas nuslūgtų. Tai taikos malda. Pernai ypatingu būdu visą spalio mėnesį aukojome maldai už taiką. Rožinis yra taikos malda, nes taika kyla iš taikių širdžių, iš ramių širdžių. Rožinis gydo mūsų neapykantą, susijaudinimą.
Čia man vėl prisimena vienas jaunuolis. Ėjo laikyti egzamino, sudėtingo egzamino. Pasakoja, kad baisiai jaudinasi: nežinia, kaip pasiseks, kaip bus. Na, mes, kunigai, kartais turime savo nuvalkiotų patarimų, ir sakau: „Eik, pasimelsk rožančių, ir kažkaip gausis.“ Grįžo po visko, dalijasi įspūdžiais. „Va, – sako, – rožinis padėjo. Gerai, kad man patarėte sukalbėti rožinį.“ – „Tai sėkmingai išlaikei?“ – „Na, nelabai sėkmingai. Bet nustojau bijoti. Pasimeldžiau rožinį, ir dingo visa ta įtampa, tas rūkas, ta baimė, nuogąstavimas, kas čia bus, kaip čia bus. Nustojau bijoti.“ O valio! To ir reikia gyvenime, ar ne, kad per daug neišsigąstume.
Taigi tai taikos malda, ramybės vaistas, kaip ta močiūtė sakė. Ir iš besimeldžiančių širdžių ateina taika į šeimą, į visuomenę ir į pasaulį. Ir atvirkščiai: pasimetęs, išsiblaškęs, neapykantoje, aistrose gyvenantis žmogus yra kovingas, neramus, pats nežino, ko nori, niekada nepatenkintas. Štai kokią kainą mokame už tai, kad nesimeldžiame: neturime ramybės. Ramybė – tai ne užmigti. Ramybė – tai iš tikrųjų turėti Dievo ramybę savo širdyje ir Dievo žvilgsniu pažvelgti į visa, kas vyksta, kas darosi.
Taigi šiandien ypatingu būdu pagerbėme Mariją, kuri mums dovanojo rožinį, kvietė į rožinį. Ji mums davė ir škaplieriaus malonę. Minėdami pirmąjį šeštadienį, prisimename jos pažadą, kad visi į škaplierių įrašyti ir škaplierių nešiojantys pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos kančių. Šiandien prisimename ir mirusiuosius, kurie buvo įvesti į škaplierių. Na, aišku, daugelis mūsų dabar jau miršta be škaplieriaus, kaip matau. Bet atminkime tą pažadą: tai irgi Marijos globos ir jos pagalbos pažadas, kad iš tikrųjų su ja būsime danguje. Amen.
Parašykite komentarą