Pamokslo tekstas
Sakyta 2023 m. gegužės 28 d., Sekminės, lietuvių bendruomenei JAV. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Čia man prisimena toks juokingas atsitikimas, kai mama norėjo paimti rykštelę prasikaltusiam sūnui. Tai jau seni laikai, nes šiais laikais neįsivaizduojama, kad taip galėtų būti. Norėjo duoti jam pamoką, o sūnus gerai mokėjo katekizmą ir sako: „Mama, sustok! Ar nežinai, kad mano kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė? Todėl negalima prieš šią šventovę kelti rankos.“ Mama, irgi išmintinga moteris, sako: „Žinai, sūneli, šventovei nieko blogo nedarysime, bet tos šventovės kilimus tai reikėtų išdulkinti.“
Iš katekizmo, iš Šventojo Rašto girdime, kad žmogus yra Šventosios Dvasios šventovė. Kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė, Šventoji Dvasia mums duota ir mumyse apsigyvenusi, bet kitas ima abejoti: ar tikrai toji Šventoji Dvasia mumyse veikia? Kitas net užlaužia rankas, galvodamas ir liūdėdamas, kad mūsų žmonėms, mūsų kunigams, mūsų vyskupams trūksta Šventosios Dvasios: kur jie ją yra pasidėję?
Čia galima remtis ir sociologų tyrimais, kurie visuomenes tiesiog skirsto į idėjines ir materialistines. Antai sako, kad Skandinavijos šalys yra labiau idėjinės visuomenės, nes joms rūpi suprasti idėją ir ją įgyvendinti. O materialistinės visuomenės, kurios turi materialistinį mentalitetą, vienintelis rūpestis – kaupti pinigus, turtus, nuosavybę ir nieko neįgyvendinti. Tiesiog kaupti, kaupti – dėl ko kaupti, neaišku, kur tai išleisti, vėl neaišku. Galbūt mūsų visuomenės vis labiau ritasi į tokį materialistinį mentalitetą, ir vis mažiau yra idėjiškumo, idėjų.
Dabar pagalvokime: jeigu tautos valstybingumo atkūrėjai būtų buvę materialistai – tai kam tą nepriklausomybę kurti? Koks skirtumas, ar iš caro gauni algą, ar iš kaizerio – viskas gerai, kokia problema? Bet va atsirado idėjininkų, turėjusių tautos nepriklausomybės idealą, ir jie atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Arba kai žiūriu į šią bažnyčią: atvažiavo, bėgdami nuo Sibiro, nuo sušaudymo, nuo baisių problemų, mūsų tautiečiai į Ameriką – pokario idėjininkai. Nieko neturėdami atvažiavo, kas tik su paltu, kas tik su marškiniais, ir iš nieko, iš tų sunkiai uždirbtų skatikų statė, kūrė centrus, bažnyčias – kažkas neįtikėtino. Idėjiniai žmonės, kurie turėjo kažką daugiau.
Taigi matome, kad Šventoji Dvasia būtent liečia tą mūsų idėjinę prigimtį: žmogus turi gyventi ne tik funkcionuodamas kaip gyvūnėlis, kaip voverė, kaip barsukas – kur ta voverė kemša į drevę riešutus. Sakytum, taip žmogaus gyvenimas gali savotiškai suprimityvėti, kad jis nieko kito neužsiima, tik disponuoja materija. O kas daugiau? Iš žmogaus norėtųsi tikėtis kažko daugiau. Išties reikia pagirti: Amerika vis dar yra idėjinė šalis, čia dar labai stiprus idėjiškumas. Be abejo, materialusis pagrindas yra reikalingas, niekur be jo nedėsi. Vis tiek esame kūniškos būtybės; žmogui reikia apsaugos, šeimai reikia užtikrinto gyvenimo, visa tai tvarkoje, – bet kai lieka vien tik tai…
Su kuo galima būtų palyginti tą idėjinę žmogaus prigimtį, tai, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu? O gi su lauko žemdirbystės paveikslu. Yra šalių, kur nederlinga žemė, kaip va dykumų kraštas, – ten gali tik gyvulius ganyti. Kur randasi geresnė žemė, ten jau galima žemę dirbti, jau ir morkų galime pasėti. O štai toje žemėje, kaip Evangelijoje rašoma, randamas lobis: žmogus išsiperka tą žemę, atsikasa lobį ir praturtėja. Štai ir čia matau, kad privačiuose kiemuose stovi naftos siurbimo įrenginiai: žmogus siurbiasi savo naftą ir turtėja. Panašiai yra ir gali būti mūsų gyvenime. Vienos idėjos – kaip ganomi gyvuliai; filosofija – jau kažkas kilniau, sakytume, civilizacijos pasiekimai, kai žmogus giliau purena tą žemę ir augina kažką kilnesnio. Ir vienoje, ir kitoje žemėje gali rasti lobį, gali, pavyzdžiui, rasti naftos ir praturtėti. Turime primityvias tautas, kurių civilizacijos žemė neturtinga, ten ganosi gyvuliai; turime aukštesnę civilizaciją, kur yra filosofija, menas, – dar gilesnė žemė. O štai galime prasibrauti dar giliau ir gauti tokius lobius – o jie yra būtent tikėjimas, Šventosios Dvasios veikimas mumyse. Norėtųsi tikėtis, kad žmogus savo gyvenimo žemėje sugebės pramušti tą žemę ir išgauti tuos dvasinius turtus.
Kai kalbame apie Šventosios Dvasios veikimą mumyse, Jėzus sako: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Mūsų atsakymas turėtų būti: „Ateik, Šventoji Dvasia, į mano širdį.“ Taigi iš vienos pusės – „Imkite Šventąją Dvasią“, bet jeigu nėra atsako… „Ateik, Šventoji Dvasia, į mano širdį.“ Kas trukdo Šventajai Dvasiai ateiti į mūsų gyvenimą, į mūsų širdis? Žinome, Evangelijose randame tą sąrašą: pasaulio dvasia, tai yra vaikymasis pasaulio madų, kažkokių tendencijų; piktoji dvasia, kuri mus nuolat kuo nors gundo; ir, be abejo, mūsų kūniškoji prigimtis – jeigu per daug jai pasiduodame, juslinis žmogus save suveda vien į gyvūnėlio rolę.
Tai šie trys dalykai. O dar, be abejo, tai, kad savo širdyje mes nebeturime Dievo sosto – mūsų širdyje stovi tik manojo „aš“ sostas: ką aš galvoju, kaip aš manau, tik aš viską sprendžiu. Kaip vienas Europos Parlamento narys, kai jo paklausė, kuo vadovaujasi, priimdamas įstatymus, kokia filosofija, kokiu požiūriu, sako: „Aš gyvenimo įvykius perleidžiu per save.“ Tai reiškia: perleidžia tik per save, ir kas jam ateina, ką jis suvokia, tas ir gula į įstatymus. Iš tikrųjų toks savo „aš“ pasistatymas savo širdyje, kur nėra ką veikti Dievui, nėra ką veikti Šventajai Dvasiai, viską užblokuoja. Ir jeigu nėra maldos, jeigu nėra sakramentų, kurgi ta Šventoji Dvasia čia pas mus apsireikš?
Iš tikrųjų laukiame, tikime, meldžiame, kad Bažnyčioje būtų žmonių, pripildytų Šventosios Dvasios, nes be jų niekas neįmanoma. Kaip giesmėje giedame: be tavęs viskas žmoguje skurdu, viskas atvira žaizda pasidaro. Melskime, kad Viešpats Dievas ateitų į mano širdį: veik manyje, vesk mane, apšviesk mano protą, leisk man prasibrauti, prasiskverbti į tas gelmes – kiek gali su tais gyvulėliais po dykumas lakstyti? Viešpatie, leisk būti turtingam iš gelmės, imti iš to, kas tavo, tavimi gyventi, tavimi šviesti. Amen.
Parašykite komentarą