Kenčiantis Mesijas. XXIV eil. sekmadienis B

 

Pranašas Izaijas – tarsi svečias iš ateities, Senojo Testamento laikais skambantis evangelijos aidas, skelbiantis, jog Dievo tarnas atėjo kentėti, kad per jo kančią apsireikštų Dievo gailestingumas ir meilė.

Jei tik prasideda kalba apie kančią, mūsų prigimtinė psichika ima šalintis temos ir situacijų. Kokių tik beprotybių neįvyko, kad išvengus kančios temos. Tuo tikslu buvo plėšoma ir Biblija…

Pamokslo tekstas

Sakyta XXIV eilinį sekmadienį (B metai) – greičiausiai 2021 m. rugsėjo 12 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Girdėjome pirmąjį skaitinį iš pranašo Izaijo knygos – tai trečioji Kenčiančiojo Dievo Tarno giesmė. Neatsitiktinai pranašas Izaijas tarp Senojo Testamento pranašų laikomas tarsi evangelistu, nes kai kurių jo tekstų, įdėtų į Evangelijas, iš tikrųjų neatskirtum – nepasakytum, kad tai Senojo Testamento laikai. Psalmėje taip pat keliama mintis, jog Dievas yra teisingas, bet tuo pačiu ir gailestingas. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog kryžiuje susitinka Dievo teisingumas ir gailestingumas – jie vienas kitą papildo.

Toliau Evangelijos skaitinyje girdime paties Viešpaties Jėzaus tapatybės, gyvenimo misijos nusakymą. Jis klausė apaštalų: kuo jūs mane laikote ir kuo žmonės mane laiko? Jie atsakė: Mesiju. Ir Jėzus tai pripažino: taip, jis yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Bet jis taip pat išpažino, jog Mesijui reikės kentėti. Taigi Jėzus priėmė Mesijo garbę ar šlovę, bet taip pat priėmė, kad jo misija pagrįsta ir kentėjimu, kad ne visi dalykai eina vien garbės, šlovės ir džiaugsmo keliu – jam reikėjo ypač daug iškentėti. Apaštalo Jokūbo laiške girdime jo tvirtinimą, kad tuščias yra tikėjimas be darbų. Jeigu galvojame, kad tikėjimas tėra kažkoks pasvarstymas, malonus pabuvimas, jeigu tikėjimui norime suteikti vien entuziazmo dvasią, o užmirštame, kad tikėjimas mus veda ir per kančią, toks mūsų tikėjimas nelabai teisingas ir neduoda gerų vaisių.

Kaip čia viskas klostosi istorijoje ir mūsų gyvenime? Antai apaštalo Jokūbo laišką tūlas Liuteris išmetė iš Biblijos kanono. Jam galima priskirti Biblijos išplėšimo autorystę: dešimt procentų puslapių – kas nepatiko, kas netiko jo ideologijai – jis tiesiog išplėšė. Ir išplėšė Jokūbo laišką, kuris teigia, kad tuščias tikėjimas be darbų, idant galėtų pareikšti: sola fide – užtenka tik tikėjimo. Jo prieštaravimus pastebėti pakankamai lengva, kadangi žmogus gyveno audringą gyvenimą, todėl siūlė formaliai tikėti, o gyventi kaip papuola. Ir mes taip kartais norėtume išpažinti kažkokias tiesas, idėjas, o dėl jų nė piršto nepajudinti. Liuteriui priskiriame ir žodžius sola scriptura – vadovautis reikia vien Šventuoju Raštu, išplėštuoju pagal jo versiją; o tą, kurį išplėšė, jis ėmė ir dar parašė Didįjį ir Mažąjį katekizmą. Štai tau sola scriptura, kur būtinai dar reikėjo ir jo komentarų.

Ir štai čia iškyla ta bėda, apie kurią šiandien mums liudija apaštalas Petras. Kai Jėzus išpažino, jog jis yra Mesijas ir jog Mesijui reikės kentėti, Petras natūraliai, žmogiškai užprotestavo: Viešpatie, tikėjime mums viskas gerai, išskyrus kančią; nei tu nekentėsi, nei mes nekentėsime; šitai turėtume iš tikėjimo išmesti. Garbė, džiaugsmas, entuziazmas – viskas tvarkoje, tai mums patinka, bet jeigu kalbi apie kančią, tu mums nesuprantamas. Kaip Jėzus atsiliepė į tą žmogišką Petro svarstymą? Ogi atsakė: eik šalin, šėtone, tu galvoji, kas žmonių, o ne kas Dievo.

Šiais laikais mūsų šeimose įsivyravusi tam tikra įdomi pedagogika, kai girdžiu tėvus sakant: mūsų vaikams reikia duoti visa, kas geriausia. Mes, tėvai, graušime sausą plutą, o vaikams duosime jogurtų. Ir iš tikrųjų čia pamatai, kuo praktiškai tai gali baigtis: visa, kas geriausia, kas maloniausia, apsaugoti vaikus nuo problemų, nuo sunkumų, nuo iššūkių. Ir patys nesuvokdami padarome blogą paslaugą, augindami žmones, kurie paskui gyvenime galvoja, jog jiems priklauso vien garbė ir šlovė, visa, kas geriausia ir malonu. Ir tada štai mamai jau 80 metų, o sūnus dar žiūri į mamą, kad mama duotų jam visa, kas geriausia. Užuot apsikeitus vaidmenimis, kad jis, jau suaugęs vyras, rūpintųsi mama, mama dar pagal tą netikusią pedagogiką privalo duoti savo vaikui visa, kas geriausia. Iš tikrųjų čia pametame tiesą, jog mes, krikščionys, neduodame vieni kitiems visa, kas geriausia, bet dalijamės tuo, ką turime. Jeigu šeimoje yra galimybė turėti jogurtų, tai visi tais jogurtais ir vaišinamės. Kai einame valgyti prie stalo, kaip dabar įprasta, kiekvienas šeimos narys turi savo – kaip restorane, gali užsisakyti iš meniu: vienas vaikas valgo tą, kitas aną. Stebina, kaip tos mamos sugeba taip greitai apsisukti ir kiekvienam pagaminti. Tuo tarpu šeimoje dalijamės tuo, ką turime, ir prie stalo sėdame dalytis tuo, ką Dievas tą dieną mums davė, ką tėtis uždirbo, ką mama pagamino. Jeigu šeimoje yra džiaugsmo – dalijamės, jeigu yra skausmo, problemų – dalijamės ir tuo. Aišku, reikia saugoti savo vaikus nuo didelių suaugusiųjų problemų – jie dar nėra subrendę jas priimti. Bet nebus pameluota: jeigu šeimoje sunku, tai ir vaikai žino, kad sunku. Na, nėra pinigėlių jogurtui – tai ir vaikai graužia sausą plutelę, ir vaikai dalijasi tuo vargu ir tuo džiaugsmu, kuris yra šeimoje.

Taip, kaip Jėzus pasakė: taip, aš esu Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, man priklauso šlovė ir garbė, ir visa, kas geriausia, jam priklauso. Bet jis atėjo ne tik viešpatauti, bet ir tarnauti, ne tik džiaugtis amžinąja laime, bet ir už mus kentėti. Labai malonu tikėti, labai šaunu mylėti, kai viskas gerai. Kaip sakoma, meilė kaip seilė. O va štai pažiūrėkime, kokia meilė pasirodo per tai, ką iškentėjome, ką paaukojome, kuo sunkiai pasidalijome. Tada ir pasimato mūsų tikrasis tikėjimas, ir tikroji meilė, ir viltis.

Apaštalas Jokūbas sako, kad tuščias yra tikėjimas be darbų, o pirmasis tikėjimo darbas yra malda. Mūsų tikėjimas iš esmės sukūrėja, laikosi, stiprėja, jei palaikome maldą – gyvą ryšį su Dievu, kasdienį pokalbį su Viešpačiu Dievu. Ilgainiui matome, kad kas nesimeldžia, tas ir patiria tikėjimo silpnėjimą. O kai nėra maldos, tada mums trūksta ir malonės. Kai nėra malonės, tada neturime ir jėgų. Kai neturime jėgų, tada gąsdinamės visų sunkumų, bėgame nuo sunkumų. O kas bėga nuo sunkumų, tą sunkumai dvigubai pasiveja ir prislegia. Esame išmokę maldos, iš maldos semiamės Dievo malonės, o ta Dievo malonė padaro mus stiprius mylėti, stiprius ir pasiaukoti, stiprius dalytis. Pirmiausia savo gyvenime gelbėkime maldą, nes be maldos iš tikrųjų nepadarysime didelių tikėjimo darbų. Malda yra tas kasdienis malonės šaltinėlis, už kurį atsakome mes. Čia nei kunigas nepadės, nei popiežius: jeigu tu nebesimeldi, tai dėl to ir išstatai save pavojui būti silpnam.

Kiekvienas iš mūsų esame Dievo vaikas, pašauktas į laimingą amžinybę, bet taip pat esame pašaukti meilės gyvenimui. Tai meilė, kuriai reikia ir šiek tiek aukos, ir iškęsti sunkumų. Be abejo, mums kyla pagunda, kaip kilo Liuteriui, išplėšti Šventąjį Raštą, išmesti nepatogias vietas, ypač tas, kurios iš mūsų reikalauja, ir palikti tas, kurios pataikauja mūsų užgaidoms, mūsų norui gyventi nerūpestingai, neatsakingai, lengvai, su šypsena, su vėjeliu, ar kaip čia bepasakytum. Tai nėra brandaus žmogaus pavyzdys ir idealas, kurį galėtume sekti. Žvelkime į mūsų Išganytoją, kuris mus kviečia: imk savo gyvenimo kryžių ir sek paskui mane. Kryžiaus nevilk, bet jį nešk, o jį galėsi nešti, jei stiprinsiesi per maldą ir per sakramentus jo malone. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *