Dievo balsas. II eilinis sekmadienis – B

Dievo balsas ir kvietimas mūsų gyvenime pasireiškia ne tiesiogiai, bet per įvykius, kitus žmones, sąžinę, per šv. raštą. Klebonas per pamokslą pasakė ir įvyko – kartais būna ir taip.

Pamokslo tekstas

Sakyta II eilinį sekmadienį B, greičiausiai 2021 m. sausio 17 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šios dienos skaitiniai mums byloja apie Viešpaties balsą ir pašaukimą. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kad jaunuolis Samuelis naktį išgirdo Viešpaties balsą, bet nesuprato. Todėl, seno kunigo pamokytas, atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso.“ Antrajame skaitinyje girdėjome apie apaštalo Pauliaus pašaukimą skelbti Evangeliją labai sunkioje vietoje – Kafarnaume, uostamiestyje, kur klestėjo prekyba, gerbūvis, bet kartu ir visos socialinės negerovės, kaip antai prostitucija. Todėl apaštalas Paulius rašo, kad kūnas skirtas Šventajai Dvasiai. Pagaliau Evangelijoje girdėjome, kaip Andriejus, Jono mokinys, sutikęs Jėzų, Mesiją, pirmiausia pranešė savo broliui Petrui: „Radome Mesiją.“ Andriejus atvedė pas Jėzų Petrą. Taigi Andriejui dėkojame už Petrą, kurį Jėzus paskyrė savosios Bažnyčios ganytoju ir uola.

Kvietimas, Dievo balsas pasigirsta mūsų gyvenime, ir kartais jo neatskiriame, nežinome, nesuprantame. Kažkas kažkada yra daręs statistiką. Kaip žinoma, didžioji dalis mūsų katalikų – pavyzdžiui, Lietuvoje apie 60 procentų pakrikštytų katalikų – yra atitolę nuo Bažnyčios, nuo tikėjimo. Todėl kalbame apie reevangelizaciją, apie būtinybę juos kažkaip atgaivinti. Kai jų buvo paklausta, ar ateitų, jei būtų pakviesti, 30 procentų atsakė: „Visai mielai ateičiau į bažnyčią, ateičiau į Mišias.“ 50 procentų atsakė: „Tikėtina, greičiausiai tikrai ateičiau.“ Pasirodo, trūksta pakvietimo: mažesnioji dalis mielai ateitų, o didesnioji dalis tikėtina, kad ateitų į bažnyčią. Ir tik 20 procentų tų, kurie vaikšto į bažnyčią, yra kada nors gyvenime pakvietę tuos, kurie nevaikšto. Dabar ir patys galime susimąstyti: kada paskutinį kartą esu pakvietęs draugą ateiti pasimelsti? Taigi pamatysime, kad kartais trūksta elementaraus pakvietimo, žmogaus prakalbinimo ir draugiško pakvietimo.

Kartais galvojame, kad Dievo balsas turi skambėti iš dangaus. Kartais maldoje kreipiamės į Viešpatį Dievą: „Duok kokį ženklą, tark savo žodį, kaip man pasielgti, ką man daryti, kaip išspręsti savo reikalus.“ Ir mums atrodo, kad Dievas tyli. Tuo tarpu Dievas nuolat mums kalba per gyvenimo įvykius, per kitus žmones. Norėjai išgirsti Dievo balsą tiesiogiai, o štai Dievo balsas prabyla tau, pavyzdžiui, sekmadienį per pamokslą.

Buvo toks atvejas. Vienas vyras pasakojo: kai jis dar buvo paauglys, sovietiniais laikais, su tėvais buvo nuėjęs į bažnyčią – o sovietiniais laikais, kaip žinoma, moksleiviai į bažnyčią nevaikščiodavo, tai buvo draudžiama, pavojinga. Ir čia išgirdo iš klebono tokį žodį: sekmadienį reikia dalyvauti Mišiose, nes dalyvaujančiam Mišiose Dievas duoda savo Dvasios, išminties, o kas nedalyvauja Mišiose, tas nuolat pasmerktas klysti ir daryti neprotingus sprendimus. Jam tai kažkaip įkrito į širdį. Ir štai jis susiruošė eiti į bažnyčią, o kelyje sutinka savo draugus, kurie kviečia jį padaryti nusikaltimą. Netoliese žvyro karjeras, stovi traktoriai, kasimo technika, ir jie kalbina jį kartu pripilti žvyro traktoriams į alyvą, į tepalus. Jis kategoriškai atsisakė: „Praeitą sekmadienį klebonas sakė, kad sekmadienį reikia dalyvauti Mišiose, ir aš einu į Mišias.“ Na, jie, be abejo, jį išpeikė, išsijuokė iš jo: „Tu davatka, tu atsilikėlis“ – ir taip išsiskyrė. Vienas eina į Mišias, meldžiasi ir klausosi Dievo žodžio, o kiti tuo metu daro beprotybę – pila į tepalą žvyrą. Atėjus pirmadieniui, tie nusikaltėliai, išdykėliai vaikai stebi iš už krūmo, kaip vyrai užves traktorius. Na ką, traktoriai užsiveda, viskas gerai, bet už kelių akimirkų jie sustoja. Ir paskui aiškinamasi, kas čia pasidarė, kodėl masiškai sugedo kasimo įranga. Galų gale išsiaiškina, kad į tepalą buvo pripilta žvyro. Kaltininkai buvo rasti, tėvams reikėjo atlyginti nuostolius ir raudonuoti, o vaikai gavo nemažai pylos. Tas vyras pasakoja: „Mane tas įvykis taip nustebino, ir taip įsitikinau visam gyvenimui, kad niekada nepraleidžiu šventųjų Mišių sekmadienį.“ Tiesiog klebonas pasakė, ir jo žodis išsipildė: kas eina į bažnyčią, tam Dievas duoda išminties, kas neina į bažnyčią, tas pasmerktas daryti kvailystes. Tuo metu, kai vieni meldėsi, šėtonas įkvėpė kitus daryti kvailystes. Klebono žodis, pasakytas per sekmadienio pamokslą, pasirodė esąs Dievo balsas tam jaunuoliui, kuris taip pasimokė iš svetimų klaidų ir iš gerojo žodžio, kad visą gyvenimą stengėsi dalyvauti Mišiose, bijodamas tuo metu padaryti kokią kvailystę.

Žmogus kartais klausia: Dieve, kur tu esi? Žmogus klausė: Dieve, prabilk per gegužės žiedus – ir štai tie žiedai pražydo. Dieve, prabilk man per lakštingalos čiulbėjimą – ir štai sidabrinis lakštingalos balsas nuskambėjo vakaro tyloje. Dieve, prabilk man per mano draugą – ir štai draugas apkabino, paspaudė tau dešinę. Dieve, prabilk man per žodį – bet žodis tylėjo, nes nebuvo tinkamų žodžių Dievui išreikšti. Dieve, prabilk man per saulę, besileidžiančią vakare – saulė nieko nepasakė, nusileido ir sutemo, bet iš ryto ji vėl pakilo, ir per ją Dievas prabilo. Dievas mums kalba nuolat – tik būkime jautrūs jo pakvietimui, jo patarimui, jo apsaugai. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *