Kai kurie krikšto bijo kaip katinas vandens. Kiti savo tikėjimo istoriją atpasakoja paviršutiniškai: mažą vandeniu apliejo, paauglystėje dėdė su didele kepure sviestu ištepė, per vestuves apmėtė kruopomis, per laidotuves užpylė žemėmis. Vienos skriaudos. Jie nesuprato, kad sakramentų dėka jie turėjo priartėti prie Dievo.
Pamokslo tekstas
Sakyta 2021 m. sausio 10 d., Kristaus Krikšto šventė (B metai). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
IV krikščionybės amžiuje Romos imperijoje, valdant imperatoriui krikščioniui Teodosijui, įvyko toks įvykis. Buvo paplitęs Arijaus sektos mokymas, kad Kristus nėra Dievo Sūnus, bet tik ypatingas žmogus. Kristaus dievystė buvo neigiama, pasisakant už griežtą monoteizmą. Ir štai vienas vyskupas lankė imperatorių Teodosijų, o šis nuo mažų dienų savo sūnų Arkadijų buvo paskelbęs imperatoriumi, ta prasme – sau lygiu, tos pačios valdžios ir garbės. Tas vyskupas, atlankęs, pasveikino vien Teodosijų, visiškai nekreipdamas dėmesio į jo sūnų. Imperatorius įsiutęs jo klausė: „Kaip drįsti mane pasveikinti, pagerbti, o mano sūnų ignoruoti?“ – „Jūsų imperatoriškoji didenybe, kaip ir jūs ignoruojate Kristų, Dievo Sūnų, gerbdamas vien Dievą, panašiai ir aš pasielgiau: pasveikinau jus, o jūsų sūnų ignoravau, kad parodyčiau, kokią klaidą jūs remiate ir kokia klaida yra paplitusi. Argi sūnus nėra tos pačios prigimties kaip tėvas? Argi žvirblis gimdo dramblį, ar akmuo gimdo žmogų? Tik panašus gimdo panašų. Iš Dievo Tėvo galėjo gimti tik Dievas Sūnus, ir ne kitaip.“
Taigi šiandien, Kristaus Krikšto šventėje, prisimename tą įvykį, kai jam, išbrendant iš krikšto vandens, apsireiškia Švenčiausioji Trejybė. Iš dangaus nuskambėjo Dievo balsas, kuris patvirtino, kad Jėzus yra jo mylimasis Sūnus, o Šventoji Dvasia balandžio pavidalu plasnoja virš Jėzaus. Per krikštą mums buvo atverta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis. Tai vyko ne tik tuomet, kai Jėzus žengė į Jordaną. Kiekvieną kartą, kai kuris nors žmogus priima krikštą, virš jo pasirodo Švenčiausiosios Trejybės garbė, pasigirsta panašus balsas: „Štai šitas tampa mano mylimuoju sūnumi“, kadangi per krikštą tampame Dievo vaikais, įsūnytaisiais. Krikštas, Jėzaus įsteigtas, aiškiai mums įsakytas, yra išganymo sakramentas, tikėjimo ir dangaus vartai. Todėl, vykdydami Jėzaus įsakymą, turime eiti į visą pasaulį, skelbti Evangeliją ir krikštyti.
Be abejo, nors krikštas yra be galo svarbus ir reikšmingas įvykis, ne visi jį supranta. Čia man prisiminė tokia juokinga istorija. Vienas berniukas, Lukutis, žaidė su savo katinu bažnyčią: katinas sėdėjo ramiai ant fotelio, o jis jam sakė pamokslą. Mama, pamačiusi šį vaizdelį, nusijuokė ir nuėjo toliau rūpintis savo reikalais: na, ką gi, mažas vaikas, penkiametis, žaidžia bažnyčią, sako katinui pamokslą. Po kurio laiko girdi baisų katino riksmą kieme. Iškiša galvą pro langą pažiūrėti, kas čia darosi, o tas Lukutis, pasiėmęs katiną, krikštija jį statinėje. Mama jam sako: „Vaikeli, tai tu nežinai, kad katinas bijo vandens? Ką tu su juo darai? Palik jį ramybėje.“ O jis įsižeidęs sako: „O tai galėjo žinoti, į kokią religiją stoja!“ Jis jau priėmė katiną į katalikus. Taigi mažo vaiko žaidimas ir kvailas vapaliojimas yra viena, bet iš tiesų matome tokį keistą reiškinį, kad kai kurie žmonės, kaip tas katinas, bijo krikšto vandens, nesupranta krikšto reikšmės ir būtinybės.
Kaip viename bažnytiniame juokelyje pasakojama: po mirties šventasis Petras kai kurių klausia, kiek jie buvo susiję su Bažnyčia. Ir kai kurios sielos taip sako: „Žinote, vaikystėje apipylė mane vandeniu. Kai buvau gimnazistas, vyskupas ištepė kaktą. Kai ženijausi, apibarstė ryžiais ar kviečiais – priklauso nuo vestuvių. Na, ir kai mirau, apipylė žemėmis.“ Tai va toks menkas supratimas: tai vandenį ant jo pylė, tai aliejumi tepė, tai ryžius barstė, tai žemę užpylė. Va ir viskas, ir didesnio supratimo nėra, kas yra sakramentai ir kas yra tikėjimo kelionė, artėjimas prie Dievo. Krikšto malonė, kurią gavome, yra kelionės link Dievo pradžia, bet ne pabaiga. Deja, yra tokių, kurie iš krikšto kelio išklysta. Juk Bažnyčioje mes nieko kito nedarome – siekiame gyventi pagal krikštą. Krikštas yra tarsi bilietas į dangų, tarsi žmogaus paskyrimas: štai tu tapai Dievo vaiku; jeigu laikysiesi šio kelio, pasieksi Dievą, dangiškojo Tėvo namus, kuriuose Jėzus visiems mums paruošė buveinę. Jis pats, įžengdamas į Jordano vandenį, jį pašventino, suteikė vandeniui dvasinio atgimdymo malonę ir nuplauna mus tuo savo paties pašventintu vandeniu.
Keletas minčių iš istorijos. Be abejo, krikšto forma – panardinimas į vandenį – nėra Kristaus sugalvota, net ne jo pirmtako Jono Krikštytojo. Tai žydų religijos paprotys: prieš einant į šventyklą, nešant auką, tiek kunigai, tiek visi kiti žmonės turėjo eiti į mikvą – į akmeninį vandens indą ar kokį kubilą – gerai išsimaudyti, o kunigas turėjo stebėti, kaip žmogus nusiprausia, ar jis ritualiai švarus. Žmogus turėjo pasinerti į vandenį, o kunigas paskui stebėjo vandens paviršių, ar neplaukia koks riebalas, koks plaukelis; ir jeigu ant vandens matosi nors koks krislelis, vadinasi, esi nešvarus, turi praustis toliau. Tai buvo savotiška žydų išpažintis. Vyrai kiekvieną vakarą prieš šabą maudydavosi, eidavo į mikvą, moterys – tik kartą per mėnesį, kad būtų ritualiai švarūs ir galėtų atlikti apeigas, priartėti prie Dievo. Taigi šį Senojo Testamento paprotį Jonas Krikštytojas pavertė atsivertimo krikštu, o Jėzus Kristus – atgimimu iš Šventosios Dvasios. Bet prasmė ta pati: įbrendame į krikšto vandenį, kad bet koks nešvarumas būtų panaikintas. Ir vėliau turime stebėti, daryti dvasinę mikvą: ar mūsų krikšto vandenyje neplaukia kokie nešvarumai.
Na, ir pabaigai dar vienas tarsi juokelis. Pranciškonai mėgsta originaliai krikštyti – tai jūroje, tai upėje, tai ežere. Ir štai vienas toks, jau suaugęs, didelis bedievis, atsivertęs, krikštijamas. Nežinau, koks to žmogaus vardas – tarkime, Liaunas. „Na va, Liaunai, daug nuodėmių tau toje upėje buvo nuplauta per krikštą.“ O tas Liaunas sako: „Gaila man žuvų, tegul Dievas joms padeda – nuo tų nuodėmių jos gali visos išdvėsti.“ Kartais nuodėmės iš tiesų būna sunkios, bet krikštas viską nuplauna. Tai Jėzus savo kančia, mirtimi, savo krauju mus nuplauna – tai tikroji krikšto prasmė. Tai jis mus nuteisina ir padaro mylimais Dievo vaikais. Amen.
Parašykite komentarą