Apie Advento prasmę ir istoriją.
Pamokslo tekstas
Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Pradėjome vyskupo Antano Baranausko adventinės giesmės „Rasokit, dangūs, iš aukštybių“ žodžiais: „Rasokite, dangūs, iš savo aukštybių, debesys, lykite lietumi teisybę, išdžiūvusi žemė te atsigaivina.“ Tai ne tik malda – tai taip pat ir mūsų žmogiškosios, žemiškosios egzistencijos įvertinimas. Sudžiūvusi, sukepusi, sunykusi žmogaus egzistencija, tiek žvelgiant į atskirą žmogų, tiek į visuomenę, ir čia reikia atgaivinimo, atsinaujinimo. Ir meldžiame tos malonės iš dangaus, nes suprantame, jog ne mūsų jėgoms atgaivinti mūsų pačių širdis.
Taigi įėjome į šventąjį advento laikotarpį. Pats žodis „adventas“ kilęs iš lotyniško adventus, kuris reiškia atėjimą, atvykimą. Pirmoji prasmė, kuri mums ateina į mintį, – laukiame Kalėdų šventės. Bet laukiame taip pat ir antrojo Viešpaties atėjimo. Taigi adventas turi dvi prasmes. Viena vertus, ruošiamės Kalėdų šventei, jos laukiame – kitaip sakant, prisimename pirmąjį Viešpaties atėjimą, jo įsikūnijimą; Kalėdų šventė būtent tai ir išreiškia. Bet taip pat laukiame antrojo Viešpaties atėjimo laikų pabaigoje. Advento metas kaip tik akcentuoja ir sureikšmina šią temą. Metų bėgyje išgyvename eilę mūsų tikėjimo švenčių ir apmąstome tikėjimo slėpinius, tačiau būtent šiuo laikotarpiu apmąstome Viešpaties atėjimą – paruziją.
Apskritai žmogaus gyvenimą būtų galima nusakyti laukimu. Tėvai laukia mūsų gimimo – tam tikras adventas. Būdami vaikai, laukiame brandos, kada baigsis mokykla; paskui galbūt jaunuoliai laukia šeimos sukūrimo meto. Vis kažko laukiame, vis kažkokius tikslus išsikeliame, kurių siekiame, kurių išsipildymo laukiame. Ir įdomiausia, kad kai jau pasiekėme, kai atrodo, jog jau atėjo pabaiga, pasirodo – ne pabaiga, prasideda nauja pradžia. Tai, kas atrodo kaip pabaiga, iš tikrųjų yra kito, naujo dalyko pradžia. Baigėsi kūdikystė – prasidėjo vaikystė. Ir pasirodo, net mirtis nėra absoliuti pabaiga: ji yra naujo gyvenimo pradžia. Dera nuolat prisiminti žmogaus nemirtingąją sielą, kuri per visus tuos virsmus išlieka žmogaus esmė, egzistencijos pagrindas ir net kūniškos mirties atveju toliau gyvena Viešpaties artume – jeigu tai pasirinko, jeigu buvo to verta.
Taigi adventas, kaip minėjau, apima dvi krikščioniškojo tikėjimo prasmes ir tikroves. Laukiame Viešpaties, ateinančio antrą kartą, jau kitokio pobūdžio atėjimu. Kalėdos mums – nuostabi šventė, pilna jausmų, ypatingos šeimos atmosferos. O antrojo Kristaus atėjimo laukiame šiek tiek sunerimę: tuomet Kristus ateis kaip teisėjas. Ir tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Šventasis Raštas mums liudija, kad tą akimirką žino vienintelis Dievas; Viešpats yra arti. Žinoma, antrasis Viešpaties atėjimas nėra baisus tiems, kurie gyvena teisiai, Viešpaties artume. Biblija mums liudija, kad antrasis Viešpaties atėjimas tiesiog įvertins dalykus, ir kiekvienas iš mūsų turėsime prisiimti atsakomybę ir susirinkti subrandintus savo gyvenimo vaisius. Juk šventumas, dora, meilė, teisingumas atneša gražius vaisius; o tas, kuris sėjo blogį, argi gali tikėtis kažko gero? Taip nebūna. Taigi antrasis Viešpaties atėjimas yra tarsi pirštu grūmojimas tiems, kurie jo laukia neatsakingai. Šis įvykis išpranašautas Šventajame Rašte ir paties mūsų Viešpaties Jėzaus patvirtintas.
Adventas, kaip minėjau, suteikia mums ir galimybę, ir tam tikrą paskatinimą tinkamai, dvasiškai, krikščioniškai pasiruošti Kalėdoms, Kristaus gimimo šventei. Dėkosime Dievui, kad jis, tokiu būdu tapdamas žmogumi, tapo mums toks artimas, kad artimesnis jau ir nebeįmanoma. Dievas tapo žmogumi, kad galėtų susitikti su žmogumi. Tačiau susitikimas įmanomas, kai du asmenys eina vienas prie kito, ieško vienas kito. Nenorime būti tais, kurie pražiopsojo Viešpaties atėjimą, kurie nepažino meto ir laiko, kurie nepažino „malonės metų“, kaip sako Šventasis Raštas. Štai gatvėje daugybė žmonių, bet jie praeina vienas pro kitą, dažniausiai nepažįsta vienas kito – tiesiog anoniminiai praeiviai. Taip galima apibūdinti kai kurių mūsų žmonių, krikščionių, santykį su Jėzumi: jie praeina pro jį būdami anonimai ir praeina kaip pro anonimą. Susitikimas neįvykęs – taip galima apibūdinti ir visą žmogaus gyvenimą. Dievo atėjimo laukimas, aišku, turi budėjimo pobūdį: budėti, akimis ir širdimi ieškoti, pasitikti, sutikti ateinantį Viešpatį. Laukimas, budėjimas ir pasitikimas tikinčiam žmogui teikia viltį ir begalinį džiaugsmą. Evangelija džiaugsmingai skelbia: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28).
Ispanijoje ir Galijoje IV amžiuje adventas įgavo atgailos ir askezės pobūdį: pasninkauta, laikytasi rimties, abstinencijos. Tai sužinome iš šventojo Hilarijaus raštų; šis krikščionis mirė 367 metais po Kristaus. Adventas tęsėsi tris savaites prieš Epifaniją, tai yra Viešpaties Apsireiškimo šventę. V amžiuje advento laikotarpis pailgintas iki keturiasdešimties dienų ir tęsėsi tiek pat, kiek gavėnios laikotarpis. Adventas prasidėdavo lapkričio 11 dieną, šventojo Martyno Turiečio liturginio minėjimo dieną. Štai kodėl šis laikotarpis vadintas Quadragesima Sancti Martini – šventojo Martyno keturiasdešimtdieniu. Būtent tokia advento praktika išliko Rytų Bažnyčioje iki šios dienos. Tačiau ir katalikai laikydavosi šio laikotarpio: pavyzdžiui, šventasis Pranciškus Asyžietis savo reguloje taip pat yra įtvirtinęs pasninką prieš Kalėdas būtent keturiasdešimties dienų laikotarpiu, Quadragesima Sancti Martini.
Romėniškoji tradicija yra vėlesnė ir siekia VI amžių. Advento metu Romos krikščionys elgėsi truputį kitaip: liturgijoje išgyventas džiaugsmingas Viešpaties laukimas. O jeigu jau džiaugsmingas, tai čia skamba ir „Aleliuja“, ir kiti džiaugsmingi himnai bei džiaugsmą išreiškiantys liturginiai tekstai. Toje tradicijoje nebuvo jokių atgailos formų. Nuo Grigaliaus Didžiojo laikų (šis popiežius mirė 604 metais) advento trukmė nusistovėjo keturių savaičių ribose. Ši praktika įsitvirtino, ir šiandien Katalikų Bažnyčioje adventas trunka keturias liturgines savaites, tai yra apima keturis sekmadienius.
Viduramžiais stebimas šių dviejų – ispaniškosios ir romėniškosios – tradicijų susiliejimas. Žinoma, liturgijoje išliko džiaugsmingas šūksnis „Aleliuja“, tačiau liturginė spalva – violetinė; atsisakyta džiaugsmingoms iškilmėms skirtų liturginių tekstų, pavyzdžiui, „Garbė Dievui aukštybėse“ arba „Te Deum laudamus“ giesmės, himno „Tave, Dieve, garbiname“; įvestas pasninkas, rimtis. Šią advento formą ypač priėmė ir praktikavo vienuoliai benediktinai, paskui cistersai, o išplatino pranciškonai. Taigi jau XIII amžiuje visa Vakarų Bažnyčia laikėsi būtent šios advento formos.
Advento laikas prasideda nuo pirmųjų Mišparų sekmadienio, kuris išpuola lapkričio 30 dieną arba arčiausiai tos dienos, ir baigiasi prieš pirmuosius Kalėdų Mišparus, tai yra gruodžio 24 dienos, Kūčių, vakarą. Dvi advento prasmės – Kristaus gimimo, jo pirmojo atėjimo, ir jo antrojo atėjimo prisiminimas ir laukimas – padalijo adventą į dvi dalis. Jas perskiria gruodžio 17 diena. Pirmoji advento dalis akcentuoja antrąjį Kristaus atėjimą pasaulio pabaigoje, o kitoji advento dalis skirta betarpiškam pasiruošimui Kalėdoms, Kristaus gimimo paminėjimo šventei. Šis advento padalijimas akivaizdžiai matyti liturginiuose tekstuose, maldose, Šventojo Rašto skaitiniuose.
Nuo IX amžiaus Bažnyčios liturgijoje, būtent antrojoje advento dalyje, atsiranda biblinės kilmės vadinamosios O antifonos, kurios buvo giedamos prieš ir po giesmės „Magnificat“ Valandų liturgijoje. Šios antifonos prasideda bibliniais ateinančio Viešpaties Mesijo kreipiniais, titulais: O Sapientia, O Adonai, O Radix Iesse, O Clavis David, O Oriens, O Rex Gentium, O Emmanuel. Išvertus: o Išmintie, o Viešpatie, o Jesės atžala, o Dovydo raktas, o Aušra, o tautų Karaliau, o Emanueli. Šios antifonos buvo giedamos labai iškilmingai, jomis išreiškiamas laukiančios žmonijos ilgesys. Šventoji Dvasia per pranašus apreiškė, koks ir kas bus ateinantis Mesijas. Šiandieninėje liturgijoje šios antifonos išlaikė tą pačią vietą: jos taip pat giedamos Valandų liturgijos vakarinėje valandoje prie „Magnificat“ giesmės. Be to, šios antifonos įtrauktos į Mišių liturgiją: girdime jas prieš Evangeliją kaip vadinamąsias posmelio prie „Aleliuja“ giesmes.
Abi advento dalis suriša ir tam laikotarpiui tarsi vientisumą suteikia pranašo Izaijo knygos skaitiniai, kuriuose išreiškiamas Mesijo atėjimo ilgesys ir laukimas. Izaijo 45 skyriaus 8 eilutė: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir debesys, išlykite teisųjį; žeme, prasiverk ir išduok Išganytoją.“ Viešpaties atėjimui, gausiai malonei, žinoma, mums reikia paruošti širdis. Pranašas Izaijas ir Jonas Krikštytojas yra du advento šaukliai: „Tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus.“ Šie motyvai girdimi Izaijo knygos 40 skyriuje ir, įdėti į Jono Krikštytojo lūpas, Morkaus Evangelijos pirmajame skyriuje.
Advento metu yra sena tradicija švęsti rorates, tai yra aukoti šventąsias Mišias rytmetį, auštant. Daugelyje Lietuvos regionų sekmadieniais giedamos Marijos valandos būtent per rorates Mišias, prieš jas arba po jų, tačiau tai nereiškia, kad rorates negalėtų būti švenčiamos ir kiekvieną dieną. Štai, pavyzdžiui, Lenkijoje teko matyti ne vieną parapiją, kur kiekvieną advento rytmetį su žvakių procesija, giedant Marijos himnus, iškilmingai įeinama į tamsią bažnyčią, kurią apšviečia įneštų žvakių šviesa. Prie altoriaus spindi aukštai iškelta rorates žvakė, kuri simbolizuoja aušrinę žvaigždę – Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją. Kaip aušrinė žvaigždė danguje sužimba prieš patekant saulei, taip Mergelė Marija žmonijos istorijoje pasirodė kaip didžioji pranašė, kuri skelbia užtekančią Saulę – Kristų.
Advento simbolikai būdingas taip pat vainikas, padarytas iš spygliuočių šakelių, su keturiomis žvakėmis, kurios simbolizuoja keturias advento savaites. Uždegta žvakė – tai taip pat laukimo ir vilties simbolis. Per advento pirmuosius Mišparus šis vainikas pašventinamas ir uždegama pirmoji žvakė. Paskui kiekvieną sekmadienį uždegama papildomai dar po vieną žvakę, kol galiausiai ketvirtąjį advento sekmadienį uždegamos visos keturios. Nepamenu, kurioje šalyje toks dalykas yra, bet vienas kunigas pasakojo, kad ten vaikai, kurie ruošiasi priimti pirmąją Komuniją, uždega žvakelę sakydami: „Laukiu antrojo Viešpaties atėjimo ir esu pasiruošęs paskutiniam teismui.“ Advento simbolis yra ir kopėčios.
Kiekvienas kviečiamas adventą išgyventi rimtyje, darant atgailą, atnaujinant ir sustiprinant dvasinį gyvenimą. Štai ir girdėjome giesmę, kurią giedosime visą adventą: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, debesys, lykite lietumi teisybę, išdžiūvusi žemė te atsigaivina.“ Biblija mums nusako – ir ne tik Biblija, mes patys, save išgyvendami, suvokiame, apie ką jau kalbėjau pradžioje, – kad esame išvarginta, nualinta žemė, neduodanti gerų vaisių; pakankamai daug betvarkės, moralinio ir kitokio pašlijimo. Taigi esame sužeisti, esame kaip ta suskeldėjusi žemė, ištroškusi gyvojo vandens. Todėl Bažnyčia ragina šiuo laikotarpiu atsiverti dangaus rasai, leisti, kad Dievo malonė suvilgytų tas mūsų kietas širdis – vaizdžiai kalbant, kad galėtume atgyti.
Vertinant krikščioniškai ir morališkai, pasaulietinis prieškalėdinis triukšmas, kurį kelia komerciškai suinteresuota visuomenės dalis, mums ne pakeliui. Triukšmingi pasilinksminimai, dainos, šokiai, girtavimas šiuo laikotarpiu iš tikrųjų yra labai žalingas dalykas pačiam krikščioniui: jie neneša nieko naujo, nieko gero, kad jis galėtų vėl atsigauti kaip žmogus, kaip krikščionis, ir gražiai, su Dievo palaima statyti savo gyvenimą. Kalėdinis džiaugsmas turi subręsti maldoje, atgailoje, apmąstymuose, tyloje. Pirmojo Viešpaties atėjimo, o juo labiau antrojo atėjimo džiaugsmas nepasieks sielos, kurioje daug triukšmo, kuri paskendusi pasaulietiniuose rūpesčiuose, prieškalėdiniame, sakytume, pirkimo pamišime. Viena aišku: kuo nuoširdžiau išgyvensime adventą, tuo gilesnės, brandesnės, džiaugsmingesnės bus mūsų Kalėdos – tiesiog mes džiaugsimės Kristaus džiaugsmu.
Reikėtų susilaikyti nuo kažkokių pramogų, pigios egzistencijos apraiškų, nuo tų dalykų, kurie mus vargina, kai esame silpni ir neišlaikome tam tikros tvarkos ir teisingos proporcijos. Prie atgailos darbų dera priskirti ir gailestingumo, krikščioniškosios meilės darbus. Apskritai jie būdingi krikščionio gyvenimui ir yra neatskiriama jo dalis, bet galbūt advento metu galėtume pasiryžti kažkam daugiau: sušelpti stokojančius, pasidalyti kalėdiniu džiaugsmu su tais, kurie to džiaugsmo mažai turės. Pamąstykime apie ligonius, kuriuos galėtume aplankyti, apie auką geriems tikslams.
Dar vienas svarbus momentas […] suteikia šioms šventėms ir šiems mūsų tikėjimo slėpiniams tikrąją prasmę, tikrą jų išgyvenimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas, jau baigiant šį pasakojimą, 524 numeryje taip kalba: „Kasmet švęsdama advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Išganytojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo jo atėjimo.“
Parašykite komentarą