Žudosi Airijos kunigai

Airijos katalikai yra sunerimę – jau trečias kunigas dviejų metų bėgyje baigė gyvenimą savižudybe. Nesenai Belfasto kunigo Matt Wallace pasitraukimas iš pasaulio paskatino pasauliečius bei vyskupus susimąstyti, kas negero darosi su kunigų tarnyste šiais laikais. Nors kunigai išmokyti tylėti ir nesiskųsti, tačiau būtina atkreipti dėmesį į jų padėtį.

Tarnaujančių parapijose kunigų skaičius drastiškai mažėja, tačiau lūkesčiai ir reikalavimai jiems tik didėja. Kunigų santykiai su vyskupais blogėja,  vyksta vis didesnis atitolimas. Daugumas kunigų yra vieniši. Jie yra visų ir tuo pačiu niekieno, patiria draugystės ir meilės stoką. Susvetimėjimas tarp kunigų, biurokratinis ar net išnaudotojiškas vyskupų požiūris ir parapijiečių abejingumas veda į neviltį.

Katalikai linkę matyti kunigą supermenu, kuris neturi jausmų ir emocinių poreikių, tarsi kunigystės sakramentas nubrauktų žmogiškąją tikrovę. Reiktų susimąstyti, ar ne per daug kunigas yra apsiėmęs reikalų,  ar ne per didelė atsakomybė užkrauta vienam už pastatus, bendruomenę, visokius mažmožius.

Kunigai yra pavargę ir perdegę nuo nominalių katalikų, kurie nebelanko Mišių ir nepraktikuoja tikėjimo. Dar atneša kūdikius pakrikštyti, tačiau tik tiek. Bet visada tikisi, jog kunigas jų lauks bet kurią akimirką ir bus pasiruošęs tenkinti jų kaprizus. Deja, tai nėra abipusis dalykas: kunigas nesulaukia savo parapijiečių jautrumo ir bendradarbiavimo. Maža to, daugumas parapijiečių yra abejingi, nebeaukoja ir palieka parapiją sunkioje materialinėje padėtyje.

Turime pripažinti faktą, jog paskutiniais dešimtmečiais katalikai tapo priekabūs ir įnoringi. Nesveikas kriticizmas ir reikalavimai demoralizuoja kunigus, nors patys pasauliečiai stokoja krikščioniškos doros, pamaldumo, yra pasyvūs ir per daug nesiveržia padėti. Cituoja Vatikano II susirinkimą, daug kalba apie pasauliečių svarbą, tačiau neįgyvendina iš Krikšto kylančios pareigos prisiimti atsakomybę už Bažnyčią.

Kai kurių kunigų ir vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų seksualiniai nusikaltimai, atsiradusi vidinė įtampa dėl įtarinėjimų ir kaltinimų, sukėlė griaunantį efektą.  Kunigai verčiami jausti kaltę ir įtarinėjimus, pažeminimą. Tai vyksta viešai. Kunigai patiria nuolatines komentatorių ir komediantų  patyčias. Jie net nebevadinami kunigais, tačiau gėjais, pedofilais ir pan.

Tik nedidelė dalis įtarimų pasitvirtino, tačiau nekaltai apkaltintiems teko išgyventi baisų pažeminimą ir įtampą. Vietoj to, kad sulauktų vyskupų palaikymo, jie turėjo išgyventi jų atmetimą. Čia dera pabrėžti, jog seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius didžiąja dalimi įvyksta šeimos ir giminės aplinkoje (JAV statistikos duomenimis – apie 70%). Atvejai įvairiose denominacijose sudaro tik 5%, iš kurių katalikai yra tik ketvirtoje vietoje. Tuo tarpu pagrindinis puolimas nukreiptas prieš katalikų kunigus.

Daugelis kunigų gyvena pastoviame skausme, kurį sukelia ne tik priešiškas pasaulis, tačiau taip ir parapijiečiai, deja – ir vyskupai. Jie neturi reguliarios poilsio dienos savaitės bėgyje. Jie privalo visus guosti, išklausyti, tačiau jų neguodžia niekas. Čia turėjo jauno žmogaus laidotuves, o netrukus vyskta santuoka, kurios metu kaip niekur nieko turi būti linksmas ir pakilus, sukurti šventinę nuotaiką. Nuo visiško sunaikinimo iki džiaugsmo kupinos nuotaikos. Užmirštame, kad kunigui turime duoti, ne vien tik reikalauti, idant galėtų fiziškai ir dvasiškai pajėgti. Kunigams reikalingas palaikymas, jiems reikia iš naujo „pasikrauti baterijas“.