Lietuvos žmonės yra sukrėsti jaunos studentės, Justinos Šikšniūtės, tragiška žūtimi. Šį įvykį suprasti buvo sunku ne tik nužudytosios šeimai, ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir laidotuvių pamaldas atlikusiam Mažeikių klebonui. Pasak žiniasklaidos, pamoksle jis iškėlė daugiau klausimų, negu davė atsakymų: „Kodėl būtent Justinai tai turėjo nutikti? Žmogus visada žingeidus, tačiau šiandien kamuoja vienas klausimas – kodėl? Gal Dievas jai iš anksto tai buvo numatęs“, „gal Dievas siuntė perspėjimus ir ženklus? Nereagavo… Gal Dievas nusprendė nubausti tą žmogų: nešiokis tą jausmą širdy, kad esi smurtininkas?“. Šis palinkėjimas kai kam pasirodė nerimtas, pasigirdo radikalesni balsai, raginantys nubausti žudiką mirties bausme.

Tačiau ar nevertėtų patyrinėti to nusikaltimo šaknis  žudiko psichologinėje, gyvenimiškoje ir socialinėje struktūroje? Ir šis klausimas iš tikrųjų yra ne tiek apie nekaltą auką, bet apie budelį, apie tai, iš kokių pragaro nasrų jis išlindo.

Jei remtumės taip plačiai propaguojama mokyklų vadovėliuose, moksliniuose televizijų kanaluose ir žurnaluose darvinizmo idėja, jog žmogus tėra gyvūnas ir kad praktiškai išlieka geriausiai prisitaikę ir stipriausieji, tuomet nebūtų pagrindo pergyventi: žuvusi mergina tapo evoliuciniu substratu, medžiaga išsilukštenti stipresniajam beždžionžmogiui. Nepaslaptis, darvinizmo propaguojamai jėgos taisyklei simpatizuoja nusikaltėliai, smurtininkai vyrai, bankininkai, turčiai, totalitarinės valdžios.

Šį požiūrį savitai išreiškia marksizmas ir lenininizmas, komunistinė ideologija – gyvenimas yra beatodairiška klasių kova, žmogus tėra plyta visuomenės mūre, sraigtelis jos mechanzime, todėl menka bėda, jei kažkuris  bus paaukojamas ideologiniam „kilnesniam tikslui“. Pagal komunizmą, geriausia, kai visi kovoja vieni prieš kitus, pavyzdžiui,  vyrai su moterimis, lenkai su lietuviai, svarbu kad partija visada laimėtų.

Induistiškos religijos abejingai pažvelgtų į šį įvykį ir prabiltų apie karmą: auka nukentėjo už praeito gyvenimo nuodėmes, o budelis atkentės už nusikaltimą kitame įsikūnijime.

Postmodernistinė kultūra apskritai atsisako gėrio ir blogio sąmpratų, nes vadovaujasi reliatyvizmu, kur atmetami moraliniai paaiškinimai ir ribos, nes tiesą pakeitė egoizmas ir asmeninė „tiesa“. Taip atsirado abejingų, apatiškų žmonių minia, besidangstanti tolerancijos šydu, be didesnių skrupulų vykdanti niekšybes.

Visgi giliai sąmonėje suvokiame ir patirtis liudija, kaip šios tragedijos atveju – pasibjaurėjome įvykdytu nusikaltimu, jog moralė nėra ideologinė, tačiau prigimtinė duotybė. Krikščionišku mokymu – žmogus gimsta su sąžine, su moralės taisyklėmis, protavimo dovana, leidžiančia suvokti gėrį ir blogį. Net ir evoliucionistai pasakytų, jog žmogus turi moralinį instinktą, kuris gali būti patvirtinamas arba išplaunamas auklėjimo ir ugdymo procese. Išliko tie individai, kurie turėjo panašų moralinį instinktą. Vadinasi dorumas yra išlikimo sąlyga ir to instikto esmė.

Bet grįžtant prie to tragiško įvykio ir žudiko asmens: kas išplovė jo sąžinę ir atvedė į sunkų nusikaltimą?

Derėtų, pasak šv.Jono Pauliaus II mokymo, nusikaltimą suvokti ne tik kaip  asmeninį (tuo nėra pagrindo abejoti), bet ir kaip struktūrinį dalyką. Nusikaltimas visada yra struktūrinis, piramidinis, ir dažniausiai žmogus nėra kaltas vienas, nes jis dalyvauja „nuodėmės struktūroje“: tai ir istorinis, ir kartų, ir kultūros, ir psichologinis, ir dvasinis, ir socialinis reiškinys. Katalikiškojo tikėjimo požiūriu, žmogus yra sužeistas gimtosios nuodėmės, savo paties ir kitų žmonių daromo blogio, yra gundomas ar net apvaldomas demonų.

­­Mano galva, didžiausia ir labiausiai regima šių dienų nuodėmės struktūra – tai Vakaruose išplitusi popkultūra, kuri vis labiau skatina į žmogaus kūną žvelgti kaip į daiktą, banaliai ir infantiliškai. Kūnas naudingas tol, kol teikia malonumą, kol dirba, kol patenkina kitus kūnus, kol galima jį vartoti. Ypač tam pasitarnauja žmogaus pažeminimą ir nuvertinimą propaguojanti pornografija. Seksualiniai nusikaltimai neabejotinai yra proporcingai susiję su pornografinės sąmonės įsigalėjimu.

Dabar daug kas skundžiasi plintančiu kultūros nuosmukiu visose gyvenimo srityse. Nenuostabu, kadangi labiau skatinama ne žmogaus sąžinė, santykių brandumas,  vertybės ir protingumas, bet jo ego,  primityvios emocijos, neatskingi ir nevaldomi kūniški instinktai. Bandoma įtvirtinti požiūrį, kad kuo daugiau sekso, tuo daugiau laimės, tačiau yra priešingai: kuo daugiau sekso, tuo daugiau neatsakingo elgesio ir iš to kylančių problemų. Kažkada kūnas laikytas sielos kalėjimu, o šiais laikais siela ir tai, kas ją apibrėžia – protingumas, sąžinė, gėrio ir tiesos siekimas, laikoma kūno įkalinimu, iš kurio siekiama išsivaduoti, išstumiant sielos tikrovę ir moralę, supratimą apie du žmogaus tipus, apaštalo šv.Pauliaus pavadintus „dvasiniu žmogumi“ ir „kūnišku žmogumi“. Dvasinis tai tas, kuris kūnišką prigimtį stengiasi apriboti dvasinėmis taisyklėmis. Kūniškas žmogus yra tas, kuris dvasiai primeta kūniškas taisykles, įstumiant į egoistinių kaprizų ir įgeidžių sūkurį.

Vis labiau dėmesiui krypstant tiktai į žmogaus kūną ir instinktus, aistras, visiškai nesidomima jo dvasine būkle. Apie tai, kad žmogus gali būti pats sau ir kitiems grėsmė, nekalbama. Kad paties žmogaus būklė bloga, kad jis yra kamuojamas asmeninio silpnumo, naivumo, nepažinimo, ydų, nuodėmių – tai stengiamasi nutylėti. Toks įsivyravo požiūris į žmogų: materialistinis, biologinis, gyvuliškas.

Šeima turi būti pagrindine vieta, kur vyksta žmogaus humanizavimo, sukultūrinimo ir sudvasinimo procesas, bet tėvų ir suaugusiųjų abejingumas bei pasyvumas, moralinis pašlijimas lemia jaunimo problemas. Susidaro įspūdis, jog suaugusieji atsisako juos auklėti, neturi ir nekelia jokių kriterijų. Jaunuoliai nebesupranta, kam yra pašaukti, kokia gyvenimo prasmė, kaip reikia elgtis, kas yra vertybės, todėl ilgainiui paprasčiausiai praranda prasmės suvokimą. Tuomet belieka egzistuoti visais neigiamais būdais.

Nuodėmės ir nusikaltimo struktūroje dalyvauja valstybė, mokykla, žiniasklaida ir kultūra. Šiandien mums mėginama įpiršti tokią nesąmonę kaip mokyklos ir viešojo gyvenimo pasaulėžiūrinis neutralumas.  Tai reiškia paprastą dalyką: tiesos ir atsakomybės nėra. Bet pasaulėžiūra yra ne tiktai Dievo klausimas, bet visa supratimų visuma: kas yra pasaulis, kokia jo struktūra, kokia yra tvarka, kokia esmė. Neišvengiamai įeiname į moralės sritį. Dėl pasaulėžiūrinio neutralumo įsivyravimo nelieka atskaitos taško nei teisei, nei pedagogikai, nei praktiniam gyvenimui.

Jėzus kryžiaus kelyje sutikęs verkiančias moteris liepė joms verkti ir sielvartauti ne jo, bet savo vyrų ir sūnų. Panašiai prie Justinos kapo reikėtų apraudoti ne tik jos skaudų likimą, tačiau ir nusivažiuojančią Lietuvos valstybės, tautos, šeimos, mokyklos, žiniasklaidos moralę, gimdančią žudikus, smurtininkus, vagis ir cinikus. Amoralumo ir bedievybės žvėris ryja mūsų jaunąją kartą, įkalina blogio grandinėje. Tragiška yra ne tik jaunos merginos žūtis, bet taip pat ir jos žudiko, dar jauno vyro, moralinė bei socialinė žūtis.