XXVI eilinis sekmadienis. Kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano

Praeitą sekmadienį Jėzus kalbėjo apie vynuogyne įdarbintus tarnus ir jų atlygį, o šį sekamdienį pasakojamas palyginimas apie sūnus. Samdiniai dirbo už atlygį ir vieni kitiems jo pavydėjo. Šeimininko dosnus gerumas kai kuriems iš jų buvo tikras papiktinimas, nes jie save matė nuasmenintame kainos lygmenyje: samdinys vertas tik savo atlygio. Toks požiūris neretai įsigali verslo srityje, kai žmogus matomas tik kaip sraigtelis.

Šio sekmadienio palyginime Jėzus kalba apie šeimininko sūnus, kuriuos jis kviečia padirbėti vynuogyne ne kaip samdinius, bet kaip savus, kaip paveldėtojus. Kaip matome, jie nelabai suvokia sūnų padėties, tapatybės: vienas murmeklis, bet klusnus, kitas – melagis ir neklusnus. Mažesnė blogybė pamurmėti, bet įvykdyti tėvo valią. Didesnė blogybė yra nuduoti klusnų ir būti neklusniu, t.y. veidmainystė.

Šie palyginimai atskleidžia mūsų santykį su Dievu ir jo karalyste. Tai galima pritaikyti ir mūsų buvimui Bažnyčios nariais. Prieš Dievą, Bažnyčią, vyresniuosius, prieš savo gyvenimą ir pašaukimą mėgstame pamurmėti, paprieštarauti, tačiau apsimąstę vis tiek stengiamės atlikti savo pašaukimo pareigas.  Nors murmėjimas nėra tobula, tačiau galiausiai svarbūs yra ne žodžiai, bet darbai.

Melagio sūnaus elgesys, kai pažadėdamas neištesėja, atkreipia mūsų dėmesį į visus tuos atvejus, kuomet yra sulaužomos priesaikos, įžadai, pažadai. Daugėja santuokų, kurių metu sakomi saldūs žodžiai, vyksta priesaikų teatrai valstybėje, kariuomenėje, bet tai tėra tuščių žodžių skambėjimas. Niekais įžadus Dievui verčia kai kurie vienuoliai ir dvasininkai, šventeiviškais veidais dievagojęsi, o paskui pabėgę iš Kristaus karalystės derlingo lauko ar tapę simuliantais, besislepiantys už skambių bet tuščių pagyrų ir ataskaitų.

Deja, atsiranda netikusių vynuogyno prievaizdų, kurie labiau domėn ima ne darbus ir pasiekimus, bet žodžius. Saldžių šlovinimo žodžių apsvaiginti ir pavergti, jie labiau tiki gražbyliaujančiais sūnais ir jiem atitariančiais godžiais samdiniais.

Dievas kviečia padirbėti sielų išganymo ir jo karalystės plitimo darbuose. Pasak gerojo tėvo, kai kreipėsi į maištaujantį sūnų, kad “kas yra mano, yra ir tavo”. Tegul tai vis labiau atsispindi krikščionies gyvenime: kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.