XVIII eil.sekmadienis. Nedalyvaudamas sekmadienio Mišiose žmogus pamažu tampa “nachliebniku”

Esame įpratę girdėti, kad tikėjimas įsako mums kažą daryti ar nedaryti, bet šios dienos Evangelijos žodžiais Dievas kviečia švęsti, kviečia į šventę! Tikėjimas yra ne vien darbas, bet ir šventimas.

Pasakodamas palyginimą Jėzus kalbėjo būtent apie Eucharistinę Puotą – Šv.Mišias, kurios mums primena ir sudabartina ne tik Išganytojo kančią bei mirtį, tačiau ir jo Paskutinę Vakarienę bei išgelbėtųjų puotą Danguje.  Po visą pasaulį yra pastatyti Dievo altoriai, ant kurių esantis Švč.Sakramentas yra mūsų maistas amžinajam gyvenimui, Dievo artumo ženklas ir džiaugsmo priežastis. Deja, ne visada į šią didingą šventę ateiname linksmi ir šventiškai pasipuošę.

Kvietimas į šį Pokylį ir baltas rūbas yra įteikiamas kiekvienam Krikšto metu. Priminimas pasigirsta bažnyčios varpų skambėjimu. Vieniems suspurda širdis – greitai Mišios, kitiems – tik bėgančio laiko priminimas.

Kaip girdėjome, pirmi pakviestieji nesiteikė atsiliepti, maža to, parodė atvirą priešiškumą ir agresiją kviesliams, nes jie gyveno savo susikurtame pasaulyje pagal savo valią, turėdami laiko kam tiktai papuola, bet nerasdami vietos geriems ir šventiems dalykams. Jie turi daug būdų niekinti Dievą: sportu, skalbimu, malkų kapojimu, televizija ar svečių priėmimu.

Palyginime minėtas karalius troško savo džiaugsmu pasidalinti su kitais, bet jo gera valia tapo pažeminta. Kai kas nors atmeta mūsų gerą valią, jaučiamės įskaudinti. Prie šio jausmo sunku priprasti, jis gelia visada. Galima tvirtai sakyti, jog kas niekina Mišias, tas niekina ir Dievą, nes jos yra Dievo meilės mums pasireiškimas.

Dievo Karalystė buvo atimta iš žydų ir perduota pagonims, kadangi jie priėmė Dievo meilę ir jo Sūnų, o žydai – atmetė. Jeruzalė tapo sulyginta su žeme, o izraelitų tauta ilgus amžius neturėjo ramybės. Galima būtų paklausti, kas laukia krikščionių, kurie atmeta Dievo meilę ir jo kvietimą būti kartu? Kaip atrodys nukrikščionėjančios Europos, Lietuvos, Vakarų civilizacijos atmetimas? Ar nesigirdi iš Rytų ateinančios bausmės atgarsiai?

Tam, ką mylime, visada rasime laiko. Laiko neturėjimas dažniausiai reiškia meilės stoką. Mišių apleidimas dažniausiai liudija, jog žmogus nemyli, negerbia Dievo. Kas apleidžia sekmadienio Mišias, tas pamaži praranda tikėjimą. Nelankydami bažnyčios tėvai duoda blogą pavyzdį vaikams, pastumėdami juos bedievybės keliu. Nykstant tikėjimui, nyksta sąžinė, sveika nuovoka, prarandamos Šventosios Dvasios dovanos, širdies ramybė ir gyvenimo normalumas. Lapė vedasi lapiukus į medžioklę, kad išmoktų, panašiai tėvų ėjimas kartu su vaikais į bažnyčią yra tikėjimo perdavimo ir auklėjimo būdas. Praleistas su Dievu laikas sekmadienį bažnyčioje nėra prarastas, nes šv.Mišios gina mūsų tikėjimą, dorybes, meilę, padeda augti išmintimi ir malone, garantuoja Dievo artumą ir išanymą.

Tačiau neužtenka pasakyti A, reikia pasakyti ir B. Jėzaus palyginime buvo minimas žmogus, kuris į puotą atėjo be šventinio rūbo, todėl tapo išmestas. Žinoma, į bažnyčią ateina visokių žmonių, ir, jeigu elgiasi normaliai, niekas neketina jų išprašyti, į sąžinę juk neįlysi. Visgi į Mišias reikia ateiti su Krikšto rūbu, t.y. pašvenčiamosios malonės stovyje. Be jos niekas nebus įleistas į Dangaus džiaugsmą. Galima tik paklausti, kur palikai savo Krikšto baltą rūbą, kodėl negali priimti Šv.Komunijos?

 

Kviesdamas į savo artumą, į Mišias, Dievas trokšta puoselėti su žmogumi draugystę. Juk mūsų tikėjime esminės vertės yra ne daiktai, bet asmenys ir santykiai su jais. Deja, per daug dažnai daiktai keliami aukščiau brolystės. Palyginime minimi žmonės pasirodė esą neverti bendrystės su Dievu. Sumaterialėjusiam ir suprimityvėjusiam žmogui nusakyti rusai turi labai tinkamą žodį – nachliebnikas. Tai materijos vergų apibūdinimas. Jų Lietuvoje – dauguma. Bet būtent Šv.Mišios padeda išlikti žmogaus aukšumoje, išlaikant vertybių tvarką, artumo su Dievu ir žmonėmis džiaugsmą.