XIX eil.sekmadienis. Stiprybę teikianti duona

Pjūties metu, kai žemdirbiai kulia javus, sekmadienių šv.Rašto skaitiniai toliau tęsia duonos temą. Šįkart į temą įpinama ir pranašo Elijo persekiojimo istorija: jis priverstas bėgti į dykumą nuo karalienės Jezabelės įsiūčio, gręsiančio jam mirtimi. Iki paskutiniųjų jėgų kovodamas už tikrojo Dievo šlovę ir tikėjimą, pavargęs nuo persekiojimų pranašas netenka vilties, jį apvaldo depresija. Bet Dievas nepalieka savo ištikimojo vieno ir atneša paguodą, sustiprina jo jėgas dangiškąja duona.

Hebraiškas vardas „Izebel“ reiškia skaistumą, nesusitepimą, nuolankumą, tačiau kaip ir Liuciferio vardas (šviesos nešėjas), taip ir šis vardas nurodo puolusius angelus ir jų apvaldytus žmones, kurie paneigė Dievo duotąjį prigimties kilnumą. Jezabelės demonas taip vadinamas todėl, jog labiausiai apsireiškė karalienės Jezabelės asmenyje. Ji yra viena iš niekingiausių piktųjų dvasių, kovojančių prieš tikėjimą, šeimą, dorą, dvasininkiją ir Bažnyčią. Teko realiai susidurti su viena verslininke, kurią, egzorcistų teigimu, buvo apvaldžiusi Jezabelės demonas, skatinęs ją „vyskupauti“, t.y. užvaldyti bažnytines struktūras, primesti savo teologinius kliedesius.

Karalienė Jezabelė gyveno IX am. p.Kr., buvo Sidono karaliau Etbaalo I duktė, ištekėjusi už Izraelio karaliaus Achabo. Ji garbino pagoniškus giedros ir vaisingumo dievukus Baalą ir Ašerą, įkalbino Achabą bei privertė jo dvariškius atsisakyti tikrojo Dievo ir pereiti į jos tikėjimą. Ilgainiui daugiamilijoninė tauta, išskyrus kelis tūkstančius ištikimųjų, perėmė atkritėlio karaliaus pagonybę. Jezabelė įsakė išžudyti visus Dievo pranašus ir pakeitė juos Baalo pranašais. Gyvųjų tarpe liko tik pranašas Elijas, kurį surasti ir nužudyti buvo išsiųsti kareivių pulkai.

Elijas išpranašavo Jezabelei staigią ir gėdingą mirtį. Ji viešpatavo Izraeliui dar 10 metų po karaliaus Achabo mirties. Kruvino sukilimo metu buvo išmesta per rūmų langą, arklių sutrypta ir šunų suėsta. Rado tik jos kaukolę, kojas ir rankas.

Praėjo keli tūkstanmečiai nuo Elijo ir Jezabelės konflikto, tačiau Jezabelės dvasia nežuvo drauge su niekingąja karaliene. Apaštalų darbuose randame paraginimą Bažnyčiai atmesti Jezabelės dvasią, kuri yra maištaujančios, ištvirkusios, iškrypusios, išpuikusios ir netikusios moters simbolis. Žvelgiant į šių dienų tikrovę, ši dvasia labiausia yra apvaldžiusi kraštutiniojo feminizmo išpažinėjas, horoskopų kūrėjas ir būrėjas, liguistai emancipuotas moteris. Net nebūtinai jas,  nes ji gali apsėsti ir vyrus, sumaišydama jiems protus mėgti ne doras, kilnias ir dievobaimingas, tačiau apgailėtinas moteris.

Pranašo persekiojimo priežastis, kurią matome ir Jėzaus, ir jo apaštalų atveju, – tai kalbėjimas apie gėrį ir blogį, tiesą ir melą, dorą ir nuodėmę, Dievą ir velnią. Vienas tikintysis netikėtai pareiškė, jog iš bažnyčios kunigų, kurią lanko sekmadieniais, tikisi aiškaus kalbėjimo, kas yra teisinga, ir kas – ne. Tai visais laikais buvo labai pavojingas dalykas. Kur kas mieliau klausomasi šiltomis, nuotaikingomis mintimis paremtų, politiškai korektiškų postringavimų apie meilę ir gailestingumą…

Elijas persekiojamas, kenčia, lieka vienas dykumoje, neteko jėgų, neturi jokios atramos pasaulyje. Tai sunki, bet ir naudinga patirtis, leidžianti suprasti, jog žmogus yra bejėgis demonų apvaldyto pasaulio atžvilgiu, jog jam reikalinga nepaliaujama Dievo pagalba, kuri ateina dangiškos duonos pavidalu. Angelo Elijui atneštoji duona yra stiprus ir aiškus Eucharistijos simbolis, kuri yra kelionės maistas – viatikas – kelyje link Dievo, stiprybės šaltinis kovoje prieš piktąsias dvasias. Ši tema plėtojama Evangelijos skaitinyje, liudijant, jog Jėzus pasiliko Eucharistijoje, kuri maitina ir stiprina tikinčiuosius.

Turint tam tikras pastabas, nes autorius – protestantas, nuskurdintos dogmatikos  atstovas, šiek tiek apie Jezabelės dvasią galima sužinoti čia – http://www.spauda.lt/bible/extend/isabel.htm