Verbų sekmadienio demokratija

Minios sekė Jėzų, skelbė jį karaliumi, šaukė “Osana” ir paskui – “ant kryžiaus”. Verbų sekmadienio istorijoje matome vieno žmogaus ir minios dramą. Žmogus minioje ir ne minioje – tai ne tas pats žmogus.

Kartais išgirstame pranešimų, kad išsigandusi minia bėgdama sutrypė negyvai ar sužalojo esančius minioje. Sunku rasti protavimą ir atsakomybę minioje. Minia pateisina beprotybes, nusikaltimus ir nuodėmes.  Atsidūręs minioje žmogus sužvėrėja, netenka savigarbos, trypia ir žudo kitus. Minios morale gyvenantis elgiasi “kaip visi”: kaip visi vagia, gyvena susidėjęs, elgiasi amoraliai, praktikuoja okultizmą ir t.t. Bet minia neprisiima atsakomybės už ją sudarančius elementus, palikdama savo morališkai ir dvasiškai sutryptus adeptus.

Nesenai Norvegijoje viename valstybės dotacijų negaunančiame, t.y. nepriklausomame, laikraštyje buvo straipsnis apie Oslo miesto mikrorajoną, kurį apvaldė musulmonai. Vaikystę ten praleidę ir pragaro išbandymus išgyvenę jauni norvegai interviu pasakojo, kad pavieni musulmonai yra bailiai, tik būryje tampa drąsūs ir neprognozuojami. Islamo grėsmė ypač pasirodo minios kontekste.

Minia yra nelogiška, emocionali: entuziazmas ir neapykanta, kraštutiniai jausmai yra šalia vienas kito, gali greitai transformuotis. Minios demokratija yra tragiška. Gal todėl Romėnų teisė ribojo demokratiją ir joje dalyvauti leido tik aristokratijai, Romos piliečiams, bet ne vergams ir parijams, nes ribinėse situacijose minios “atsakomybė” padaro taip, kad  atsakingas individas tampa neatsakingas, nesuvokia savo reakcijų ir elgesio. Liūdnas to pavyzdys yra kažkada nacistams mandatą suteikusi vokiečių tauta. Panašias beprotybes matome kiekvienuose rinkimuose.

Aš ir minia, aš minioje – viena iš didžiausių problemų ir iššūkių, ypač siekiant išsaugoti tikėjimą, sąžinę, siekiant išlikti savimi. Išlikti ištikimu Dievui laukinės, konformistinės minios akivaizdoje ir liudyti nepriklausomybę nuo minios, liudyti tikėjimą miniai kaip Kristus, yra tas pats iššūkis ir ta pati būtinybė. Nes kažkas turi sugebėti eiti prieš srovę, kad bent kai kuriuos ištrauktų iš plataus kelio, vedančio į pražūtį.