Vasario 16-osios proga.

Praėjo vasario 16-oji. Nei minėjau, nei švenčiau, bet maldoje Viešpaties prašiau švelnesnės pabaigos išprotėti baigiančiai lietuvių tautai ir jų įkurtai respublikai. O ko gali laukti žydšaudžių, šventvagių ir bedievių šalis, renkanti buvusius komunistus, kuri per 20 metų neteko milijono jaunų žmonių, neįvykdė esminių pertvarkų ir istorinio teisingumo, apiplėšė parapijas ir paprastus žmones? Prisidedu prie kitų, kurie nebesitiki, kad toje šalyje kažkas savanoriškai pasitaisys į gera, nes kasmet bus tik blogiau, kol vėl bėdos ir kančios atves į protą. O gal ir neatves, o gal ir nebespės, gal beliks tik išnykti.

Vasario 16-ąją girdint pasaldintas, nuo tikrovės atitrūkusias, juokingas ir veidmainiškas prakalbas, matant tas keistuoliškas šypsenas nuo balkonėlio, norisi skaldyti anekdotus, kurie prasidėjo senovėje ir tęsiasi dar šiandien šizofrenija sergančioje respublikoje. Įdomumo dėlei internete paieškojau, ką apie lietuvius mano ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos.

Pavyzdžiui, rusams ir baltarusiams mūsų egzistavimas yra nelogiškas. Vienas rusų istorikas mus pavadino – „Litovskaja Rus”, kadangi iki pat XVI amžiaus kanceliarinė kalba Lietuvoje buvo senoji slavų, ir kadangi didžiąją dalį savo istorijos šis kraštas priklausė Rusijai.

Kitas istorikas iš Baltarusijos  teigia, kad pirmasis Lietuvos paminėjimas buvo ne „Litua” – bet „Litva” vardu, nes kadaise lotynų kalboje u nuo v galėjai atskirti tik iš konteksto, tikrieji litvinai (lietuviai) yra baltarusiai, ir mes esame „lietuvisais” pasivadinę žmudinai-samogitai (žemaičiai), kadangi didžioji dalis senosios Lietuvos teritorijos dabar yra Baltarusijoje, o dabartinė Lietuvos teritorija didžiąja dalimi sutampa su buvusios Žemaitijos kunigaikštystės teritorija. Lietuvos nelogiškas egzistavimas stebina ne tik rytų kaimynus, bet ir vakariečius: respublika veržiasi į Vakarus su rusiška kultūra, sovietiniu mąstymu ir postkomunistais valdžioje.

Mums broliška lenkų tauta, tiksliau jos elitas, visada į mus žiūrėjo kažkiek iš aukšto, tačiau ne be pagrindo. Kažkoks iš pagonybės laikų ateinantis lietuvių bukumas ir užsisklendimas atkreipė ir jų dėmesį. Baudžiauninkų-kolūkiečių esmę nusakančiu pavadinimu „runkeliai”  jau nuo viduramžių lenkai vadino lietuvius (nuo žodžio „boćwiniarz” – batvinius, burokas, runkelis). Šis pavadinimas populiarus ir šiandien, apibūdinant buką, primityvų žmogų.

Antai lenkų rašytojas Wincenty Pol 1843 r. m. apie Lietuvą rašė: „Ten kitoks pasaulis ir kitokie žmonės / Gūdus, lygus ir mieguistas kraštas”. Atsakomybės, strategijos ir blaivaus požiūrio nebūvimu mes ir toliau liekame mieguistumo ištiktas kraštas.

XVI am. viduryje po Lietuvą keliavęs Karūnos (Lenkijos) pilietis Maciej Stryjkowski apie lietuvius rašė: „Kokia netašyta, laukinė, po laukus besibastanti liaudis. Sunku suprasti jų mikščiojimą Ką, Kur, Keip, Kȗo”. Kaip pirštu į akį durta, nesunkiai tuo galima įsitikinti aplankius degradavusį kaimą, kur tik trečdalis vaikų sugeba išeiti mokyklos programą, o daugumai – Ką, Kur, Keip, Kȗo!

Kitas lenkų rašytojas Oskar Kolberg, gyvenęs Lietuvoje 1836 ir 1837 m., lietuvius apibūdino tik viena neigiama savybe tarp kitų 11 teigiamų – kaip kandžius, nuolat nepatenkintus, pastoviai murmančius žmones (zgryźliwość). Leidžiu sau Vasario 16-osios proga tokiu pabūti ir pasijuokti iš keistuolių oratorių, kurie atkartoja liaudies dainos žodžius „ir iš balos tas gražumas mano prigimimo”. Tikrai iš balos.

Henryk Sienkiewicz savo veikale „Trylogia” stebina savo pastaba apie lietuvių ištvirkimą: „Kad lietuvis yra klastingas tipas – aišku, kad nevėkšla ir „runkelis“ – taip pat, tačiau paleistuvystė Lietuvoje ir šventojoje Žemaitijoje prilygo visiškai egzotikai „. Kitaip sakant, pranoko visas padorumo ribas. Nieko naujo, kai pasiklausai lietuviškos žiniasklaidos.

Ne tik kaimyninės tautos, bet ir lietuvis Vaižgantas išsakė savo nuomonę: „Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai”. Ar kas pasikeitė?

Lenkų anekdotuose apie lietuvius ir latvius vyrauja rusų lažo, bulvių ir bado haliucinacijų temos,  kadangi tos tautos buvo ilgai pavergtos, nuskurdę, jų mąstymas – haliucinacinis, ir vienintelis valgis – įvairių pavidalų bulvė. Pavyzdžiui:

Trys lietuviai giriasi savo sūnumis:
„Mano sūnus tarnauja kariuomenėje, užkariavus kitą šalį gali prievartauti moteris kiek tik nori. Antras sako: :Mano sūnus yra ūkininkas, valgo bulvių kiek tik nori”. Trečias sako: „Mano sūnus – jau lavonas, jo vargai baigėsi”. Tiedu jam sako: „tu laimėjai, tavo sūnus yra geriausias, jam visi vargai pasibaigė”. Ir paskui visi trys liūdnai patylėjo.

Šaukia lietuvis kieme: „bulvę radau, bulvę radau”. Išbėga į kiemą jo žmona uždususi, kad ims iš džiaugsmo spiegti: „visa bulvė, visa bulvė”. Vyras jam sako: „su balandžio pirmąja – prima aprilis”.

Vaikšto alkanas lietuvis po lauką, ieško bulvių, bet neranda. Staiga išgirsta mekenančią ožką. Apsidžiaugė, kad visiems metams prisivalgys. Beieškant akmens užmušimui ožka pradingsta. Pasirodo, kad čia buvo tuščio pilvo gurgimas ir bado haliucinacijos. Lietuviui liūdna, nes jis yra alkanas, sušalęs ir jam vaidenasi. Su tokia nuotaika jis netrukus miršta.

Ar Vasario 16-ąją minime turėdami tik bulvės vertybę kaip dvasiniai vargšai, emociškai šalti vienas kitam, su netikro patriotizmo haliucinacijomis, su istorijos pabaiga: jau lavonas, visi vargai pasibaigė?

 

3 komentarai apie “Vasario 16-osios proga.

  1. Ačiū už teisingas ir protingas mintis, mielas Brolau.

    Tegul Dievas Jus laimina.

    Sac.prof.dr.Kęstutis Ralys

  2. Ačiū už netyčia užtiktą tikrai vertingą Jūsų straipsnį. Esu pilnai įsitikinusi, kad pataikėte į dešimtuką. Pas mus ir politikoje, ir gyvenime, ir švietime, ir tikėjime darosi visiškas chaosas.
    Nežinau, ko reikėtų, kad žmonės pamatytų tikrąjį dabarties veidą ir suprastų, kad „karalius yra nuogas” (pgl. Anderseno pasaką:))

  3. Kunige zydus saude ne zmones vadinami lietuviais saude lssigimeliai ju buvo ne tiek daug neapibendrinkit nezeiskit nekaltuju

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *