Vargšų evangelija. III Gavėnios sekmadienis

Skaitant šio sekmadienio evangeliją apie vaisių nenešantį medį, galima lengvai suprasti, jog čia kalbama apie žmones. Jie kažkuo panašūs į medžius: vieni auga geroje dirvoje, kitiems tenka augti ant uolų. Didysis pasaulio sodininkas neranda vaisių ant vešlaus ir prižiūrėto vaismedžio, todėl nusivilia juo ir priekaištauja dėl alinamos žemės, liepiama jį iškirsdinti, tačiau paskutinę akimirką susilaiko dar duodamas šansą.

Tam tikra prasme, tai tikras buržuazinis pasakojimas apie tuos, kurie neduoda vaisių, bet išeikvoja žemę, ir tuos, kurie duoda vaisių, bet patys skursta. Tai verčia susimąstyti apie viso pasaulio varguolius, kurių yra dauguma ir kurie valdo tik 5 procentus pasaulinio turto. Taip yra todėl, jog kaip višta deda kiaušinius, kaip sliekas purena žemę, kaip kiaulė gamina mėšlą, taip vargšas žmogus turi daug dirbti ir nemažai padaryti, kad gautų mažą algą.

Su šio pasaulio vargšais yra labiausiai nesiskaitoma, tačiau jie yra labiausiai reikalingi ir naudingi, todėl viskas daroma, jog jie neišnyktų. Jiems duodama minimali alga, pragyvenimo minimumas, pašalpos, kad jie būtų nuo savo ponų priklausomi ir jų supykę  nenužudytų, neštų jiems kuo gausesnių vaisių.

Didelis privalumas bet ir galvos skausmas, kad valstybių sienos tapo atviros, todėl varguoliai bėga pas geresnį poną arba į tokią aplinką, kur visuomenėje visi gyvena panašiai, nėra baudžiavinės priklausomybės. Lietuvos didžiausias eksportas – tai jos išbėgantys žmonės, todėl netekus milijono ir vis toliau nesustojant tam srautui, siūloma importuoti į jų vietą vargšų iš Ukrainos, Kinijos ar dar iš kur, kad sunkaus darbo už mažą algą, kitaip sakant, ant uolos augančių derlingų medžių nepristigtų.

Vargšas yra naudingas ne tik kapitalistams, bet ir visoms politinėms sistemoms ir partijoms, taip pat ir socialistams, visokio plauko vargšų gelbėtojams, kurie vargšų nevilties dėka laimi rinkimus ir gali gyventi iš nuo jų minimumo atskaičiuojamų mokesčių. Vargšai ne tik daug dirba už mažą algą, bet ir brangiai skolinasi, todėl be jų žlugtų bankai ir greitų paskolų kasos.

Taip jau yra, ir nieko čia nepakeisi, jog vargšai sudaro žmonijos daugumą, nes daugumas yra intelektualiai ir finansiškai nepajėgūs kažkam daugiau, tesugeba atlikti paprastus ir atsakomybės nereikalaujančius darbus. Augdami ant ekonominės, kultūrinės uolos sėja savo vaisius ant skurdžios žemės, jų obuoliai netoli nuo obels tenukrinta, daugina vargšų būrį. O kai daug vargšų, tai ir darbo vietų paklausa didesnė, todėl ir algą galima numušti, ir vargšus tarpusavyje supjudyti, jais manipuliuoti, juos papirkti už padidintą minimumą. Turtuoliams nereikia nerimauti dėl konkurencijos, nes kiek nori, tiek sau algos ir pasiskiria.

Bijodami dar didesnio vargo, vargšai nebenori gimdyti ir auklėti vaikų, todėl atsiranda demografinės ir ekonominės problemos. Tai visiškai nejaudina jų ponų, kadangi Azija plyšta nuo dar didesnių vargšų, kurie dirba už ryžių saują.

Kad vargšų būtų pakankamas kiekis, sugalvota atstovaujamoji demokratija, nes vargšų dalyvavimas tiesioginiame  valdyme reikštų padidintus mokesčius turtingiesiems. Vargšų praturtėjimas, išpuikimas ir dykinėjimas, priėjimas prie tiesioginės valdžios gali pakirsti konstitucinę brandžiosios demokratijos sistemą, nes kas tada daug dirbs už mažą algą, kas galės žaisti vargšų viltimi per rinkimus?

Žvelgia Jėzus į įvairius pasaulio žmones kaip į medžius ir sako: „Kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta“. Kas tarpo gerose sąlygose ir užkietino širdį kitiems, bus iškirstas kaip tas medis. Jėzus priėmė neturtingo žmogaus gyvenimo dalią, solidarizuodamasis su tais, kurie duoda daug vaisių, nors tenkinasi skurdžiomis sąlygomis.

Labiausiai Dievo laukiamas vaisius yra ne praturtėjimas, bet širdies atsivertimas, kuri sugeba mylėti ir dalintis, užjausti ir padėti, nebijo paprastumo ir vargo, nesiekia turtuolio puikybės, nepasiduoda ir šio pasaulio ponų manipuliacijoms.