Vandžiogalos Kryžiaus atradimas

Asmeniškai man Kryžiaus Išaukštinimo šventė tapo sava ir aktuali, kai atradau valdžios ir dvasininkų apleistoje Vandžiogalos bažnyčioje kadaise malonėmis garsėjusį altoriaus kryžių. Čia jau 350 metų yra žinomas altoriaus Kryžius. Deja, sovietmečiu ir dabartinės Nepriklausomybės metais užmirštas ar tyčia ignoruojamas, rastas voratinklių, pelėsių ir abejingų širdžių apsuptyje… Sunku patikėti, kad Kauno arkivyskupo panosėje, Pakaunėje, per 15 jo valdymo metų buvo užmiršta ir apleista senoji šventovė, kurią atradau kaip  paniekintasis  Paniekintąjį.

Nesenai skambino vienas pažįstamas, sveikindamas su Marijos vardu pavadinto religinės pakraipos radijo veiklos sukaktimi. Jau senai nebeseku šio geriau Marytės vardu vadintinos ir intrigantų užvaldytos stoties veiklos, nes nerandu joje nei marijinių, nei krikščioniškų  bruožų. Į Kryžiaus kontekstą įvedu todėl, jog kaip padėką ir įvertinimą už tos stoties įsteigimą ir darbą joje 2010 m. Petrinėse gavau  apleistą ir tautinių nesutarimų draskomą parapiją. Mano įpėdinis toje stotyje – kun.K.Kėvalas – tapo pakeltas vyskupu, o man teko dalia gilintis į Kryžiaus slėpinį. Bet tai nieko nuostabaus Kauno arkivyskupijoje, kur dar gyvos kun.Mikutavičiaus, t.Stanislavo, kard.Sladkevičiaus, kun.Bulotos, kan.Smilgio ir kitų kunigų kankinystės istorijos.

Lietuvos centre esančios parapijos infrastruktūra po sovietmečio ir dabartinės respublikos laikotarpių tapo ir išlieka  tokia varginga, kad nereikia nė rusų bombardavimo. Jau nemažai metų kunigai čia neturi kur apsistoti ir parapijiečiai kur susirinkti, daug metų ši parapija yra aptarnaujama iš kitur, apleista ir nemylima kaip sunkiai sergantis ligonis, kaip našlaitė. Atsikartojo Jėzaus aimanos žodžiais: lapės turi urvus, paukščiai – lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti.

Įžengęs į Vandžiogalos bažnyčią pastebėjau grindyse maldininkų keliais ištrintas vagas aplink altorių, pakėliau akis į altoriaus aukštumoje esančią Nukryžiuotojo skulptūrą, apsuptą kelių votų. Iš tikrųjų, pirmiausia  širdyje per maldą įvyko Kryžiaus atradimas, malonės išgyvenimas, susivienijo dvi patirtys, krito atsakymai: daugiau kaip tris šimtmečius čia buvo gerbiamas Išganytojo Kryžius, tūkstančiai senovės maldininkų nusižeminusia kelių malda bendravo su Nusižeminusiuoju ir išmeldė sau daug malonių, ši šventovė ir vietovė buvo velnio labai puolama, todėl labai suvargusi.

Pirmomis savaitėmis organizavau talką bažnyčiai sutvarkyti ir pelėsiams nuo altoriaus pašalinti. Tuomet į kvietimą atsiliepė 3 lenkai ir vienas lietuvis. Tarsi atšventindamas savo rankomis nuo dulkių ir gausių pelėsių valiau ir ploviau Dievo altorių. Šv.Kryžiaus atradimo įvykis tęsėsi: ant atbrailų, tabernakulio, plyšiuose mėtėsi daugybė votų – padėkos ženklų. Metų bėgyje bus atrasti dar keli. Seniausias pažymėtas 1800 metų data. Dalies votų neliko 1817 m. gaisro ir paskutinio remonto 1967 m. metu…  Votuose atsispindi padėkos už patirtą akių, kojų, rankų išgijimą, išklausytas maldas, už Apvaizdos vedimą. Labai daug širdies formos votų, kurie gali reikšti įvairias intencijas. Iš viso 114. Kurioje bažnyčioje tiek rasi? Nebent Trakuose, Aušros Vartuose… Kodėl jie buvo išmėtyti, kas taip pasielgė?

Šv.Kryžiaus atradimo įvykį Vandžiogaloje pratęsia vietinių ir apylinkės senbuvių liudijimai, dar gyvena patirtų stebuklų ir išgijimų tiesioginiai dalyviai, pasakojantys apie minias žmonių, kadaise plūdusias pasimelsti prie Šv.Kryžiaus. Kai prieš II pasaulinį karą vandžiogališkiai arklių vežimais vyko į Šiluvos atlaidus, sustojo pernakvoti ūkininkų sodybose kažkur prie Raseinių. Tie stebėjosi, kad turėdami stebuklais garsią savo šventovę, keliauja kaži kur. Iš praeities laikų yra išlikęs pasakojimas, kad gyvendamas Kaune Adomas Mickevičius vieną vasarą iš Kauno pėsčias atėjo pasimelsti prie Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje. Tai nėra neįprasta, nes kelis šimtmečius egzistavo piligrimystės į Vandžiogalą tradicija, kuomet kauniečiai pėsti ar važiuoti atvykdavo pasimelsti būtent čia.

Maža to, vartant Vandžiogalos parapijos archyvus, rasti vizitacijos, kurią 1856 m. atliko vysk.M.Valančius, dokumentai, kuriuose lenkų kalba rašoma,  kad altoriuje yra malonėmis garsėjanti Nukryžiuotojo skulptūra (figura Ukrzyžowanego laskami slynąca). Panašus liudijimas atsikartoja ir vėlesniuose vizitacijos aktuose, rašytuose rusų kalba. Juose jis vadinamas „čiudotvornyj“. Tie dokumentai buvo atiduoti į Kauno kuriją, kad vis labiau žlungančioje parapijoje ir dėl gręsiančio gaisro (o dabar ir karo) nepražūtų.

Šv.Kryžiaus atradimas Vandžiogaloje tuomet atnešė rezultatų. 2012 m. Devintinėse pasigirdę paslaptingi smūgiai į altorių išblaškė abejones ir paskatino šventovės atnaujinimo darbams, sutvarkant prezbiteriją, restauruojant altorių, pastatant naujas vargonų dumples. Paskutinį kartą remontas čia vyko prieš 50 metų, todėl bažnyčia labai prastos būklės. Į altorių buvo  grąžintas restauruotas Kryžius, kad ateities kartoms būtų išsaugota brangi katalikiškojo tikėjimo, praeities kartų maldingumo ir antgamtinėmis malonėmis garsi vertybė.

Šv.Elena atpažino Kristaus kryžių per ligonio išgydymo stebuklą. Vandžiogalos Nukryžiuotasis yra atpažįstamas ir jo šlovė įrodoma gausiais stebuklų liudijimais, išklausytomis maldomis. Ar tęsis tos šventovės atgimimas ir Kryžiaus atradimas? Vilties teikia laukiamas naujasis Kauno arkivyskupas, naujas Kauno rajono meras ir naujas klebonas. Vandžiogalos šventovė yra verta daugiau nei eretiko Donelaičio poezijos skaitymų ir liturginio teatro!

Tegul toliau tęsis jos atradimas, tegul žinia nuvilnys ir malonė perkeis suvargusį Vandžiogalos, Kauno rajono ir arkivyskupijos veidą. Bet jei taikos metais  kris Vandžiogalos šventovė, tuomet nesistebėsiu, kad kris ir Šiluva, ir Lietuva, kad rusų bombos sulygins su žeme Kryžiaus niekintojus, kad Marija turės pakankamai akmenų, ant kurių stovėdama galės raudoti ir priekaištauti, kaip teigiama senoje Šiluvos legendoje.

restauruotas.kryzius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.