Vanduo ir vynas. II eilinis sekmadienis

Pradedant naujus metus ir eilinį liturginį laiką skaitome evangelijos pasakojimą apie vandens perkeitimo stebuklą Galilėjos Kanos vestuvėse. Dievas davė žmogui gyvenimą kaip vestuvių šventę. Vestuvės – žmogiško džiaugsmo, gražių planų, optimizmo šventė, apstaus stalo ir euforijos dienos, bet pasakojime atsiveria žmogiškos problemos, ribotumas  vyno trūkumo simboliu.

Jėzus savo viešąją veiklą pradeda dalyvavimu vestuvėse, tarsi norėdamas trumpai pristatyti žmonijos istoriją ir savo veiklos planą: žmogus pašauktas laimei ir meilei, į gyvenimo šventę su Dievu ir su kitais žmonėmis. Staiga džiaugsmas nutrūksta, nes džiuginančio širdį vyno pritrūksta, nes žmogus pasirenka nuodėmę. Nepadeda net gudravimas paduoti pradžioje geresnio vyno, o tada ir blogesnio. Lieka vanduo.

Jėzus ateina į gyvenimo šventę, kurioje tapo liūdna. Atėjo į žmogaus nuopolio pasaulį, rasdamas nutilusią vestuvių dainą, kaip byloja šv.rašto fragmentas: nenusidėkite, kad jūsų muzika nenutiltų. Jie neteko Dangaus ir tenkinasi gamta. Neteko Dievo ir dvasinio džiaugsmo, tada beliko pakaitalas – alkoholio ar narkotikų sukeltas svaigulys.

Inteligentų šeima, ji – pedagogė, jis – vadovaujantį darbą dirbantis žmogus, viešumoje žinoma kaip pavyzdinė šeima, vaikšto į operą, sūnus – akiplėša ir narkomanas… Ir gerbūvis, ir naujausios pedagoginės priemonės, ir prestižinės mokyklos, ir naujausi kompiuteriai, modernūs rūbai… Ir žemiškų, ir žmogiškų priemonių apstumas, tačiau žmogaus “projektas” nepavyko, kažko čia pritrūko, jaunystės šėlsmas baigėsi. Emancipuotoje ir žmogiškos visagalybės iliuzijos apvaldytoje šeimoje nebuvo katalikiškos religijos, vadinasi, nebuvo ir Dievo malonės, todėl gyvenimo muzika liovėsi.

Savo motinos Marijos prašymu Jėzus apreiškia savo planą ir troškimą perkeisti kūriniją. Vanduo paverčiamas vynu skelbiant, jog Dievas keičia žmogaus gyvenimą, suteikia naują kokybę, grįžta dvasinio džiaugsmo patirtis. Paliepta pripilti šešis didžiulius indus vandens. Šeši čia reiškia šešias kūrimo dienas, visą gyvą kūriniją, kurios karūna yra žmogus, ir kuri laikosi vandeniu.

Vyno simbolika šv.rašte yra įvairi, tačiau neretai reiškia ir Dievo malonę, priešpastatant prigimčiai, gamtai, kurios simboliu čia yra vanduo, tačiau ne supriešinimo būdu, bet papildymo. Katalikiškoji dogmatika skelbia, jog malonė remiasi prigimtimi, jos nepaneigia, tačiau ją gydo, ją perkeičia ir išaukština.

Evangelijos skaitinyje atrandame dogmatikos apibrėžtą tiesą, jog be Dievo malonės žmogus negali būti geras, patikti Dievui ir būti išganytas. Kaip sakė kažkuris šventasis: visi geri dalykai prasideda nuo Krikšto. Kitaip sakant, visi geri daviniai ateina iš Dievo kaip jo malonės veikimo pasireiškimas, todėl krikščioniškojo gyvenimo tikrovė turi būti nusakyta M.Marijos titulu, kurį pasakė angelas Gabrielius: malonės pripildytas, joje panardintas.

Apašalas Paulius savo laiške, kurį irgi šiandien skaitome, rašo apie įvairias tarnystes, dovanas ir pašaukimus, kuriuos suteikia Šventosios Dvasios maloningas veikimas. Kitaip sakant, krikščioniškasis tikėjimas iš esmės remiasi malone ir joje atranda savo veiklos pradžią, formas bei būdus.