Kartą vaikštinėdamas viename Kauno parke išvydau neįprastą dalyką: vidury jo apsikabinusi medžio kamieną stovėjo moteriškė. Neiškenčiau nepaklausęs, ką ji čia daro, gal kartais blogai jaučiasi. Ji patikino, kad visas gerai, kad ji iš medžio „semiasi dieviškosios energijos“ (?).

Metafiziniu ir filosofiniu požiūriu glėbesčiavimasis su medžiu liudija žmogaus grįžimą į pagoniškąjį primityvizmą ir klaidą. Nieko naujo žmonijos istorijoje, kad žmogus gamtoje įžvelgia dievybę, tačiau keista, kad tai vyksta šiais laikais.

Katalikiško mokymo požiūriu Dievas atėjo į kūriniją ir teikėsi susitikti su žmogumi trimis būdais. Pirmasis – tai sutvėrimas, kuomet būdamas Esančiuoju davė būvimą kūriniams, dėjo pamatus, viską sunarstė, kvėpė gyvybės dvasią, tačiau kūrinija netapo nei Dievu, nei dieviška. Joje atsispindi kūrėjo bruožai, pastebimi jo „pėdsakai“, Apvaizdos veikimas, Dievas yra pažįstamas iš kūrinijos, bet tik tiek.

Antras Dievo atėjimas yra Įsikūnijimas, kuomet Kūrėjas apsivilko kūriniškumu, prabilo žmogaus lūpomis, lietė rankomis, kojomis išvaikščiojo akmenuotąją Palestiną. Dabar gyvename Įsikūnijimo tikrovėje ir laikais, kuomet Dievo Sūnus pasilieka įvairiomis įsikūnijo apraiškomis. Per Krikštą ir tikėjimą su savimi suvienija tikinčiuosius, suburdamas į savo mistinį Kūną – Bažnyčią. Stulbina ir kelia baimę žinojimas, kad kunigystės sakramentu Kristus ypatingu būdu susivienijo ir su kunigo asmeniu, ir su Bažnyčia, ir su visa žmonija. Šv.Mišių slėpinyje jis tęsia ir apreiškia išganingąjį įsikūnijimą, duodamas save  eucharistinio maisto pavidalais. Vadinasi, nuo to karto, kai Marija apkabino kūdikėlį Jėzų, reikia apsikalbinti nebe medį, bet Kryžių, Šv.Raštą, kitą žmogų, Bažnyčią, kunigystę ir Mišių slėpinį. Iš čia teka tikra išganymo ir sudievinimo galia.

Trečiasis Dievo atėjimas yra pažadėtas, laukiamas, dar pilnai ir akivaizdžiai neįvykęs. Tada jau būsime įsūnytieji vaikai, sudievinti kūriniai, pakelti į būties ir gyvenimo aukštumą, dalyvaujantys Švč.Trejybės šeimoje. Tuomet apsikabinsime nebe medį, bet dangiškąjį Tėvą: tikrai, regimai, amžinai.