Troškimas gyventi kartu

Prezidentinių rinkimų įkarštyje pasirodė kunigų pasisakymai kandidatuojančių asmenų ir jų atstovaujamų vertybių klausimais. Pasigirdo pasipiktinimai, kad Bažnyčia ir kunigai kišasi į politiką ir pasisako politinėmis temomis. Niekas taip ir nepaaiškino, kas yra politika ir politinės temos, nes praktiškai viską, ką kunigai pasako apie visuomeninio gyvenimo temas, vadinama politikavimu.

Lietuvos Vyskupų konferencija išplatino pranešimą, kad „kunigai pašaukti skelbti Evangeliją ir tarnauti toms bendruomenėms, kurios jiems yra pavestos. Kaip nustato kan. 287 § 2, «dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti». Kas yra aktyvus dalyvavimas politinėje veikloje, čia ir vėl detaliau nepaaiškinama. Prisiminus carmečio ir sovietmečio kunigų pasisakymus, dabartiniai laikai atrodo kaip totalus kunigų pasitraukimas iš visuomenės reikalų. Paskutinį penkmetį Bažnyčios ir kunigų balso beveik nesigirdėjo. Kaip sakoma liaudyje, jei trimitininkas duoda silpną signalą, tai neaišku, ar mūšis bus. Žinoma, tylėjimo reikalauta komunistiniais laikais, tikimasi ir šiandien.

Čia būtų Konstitucinio teismo vertas klausimas, ar galima kuriai nors visuomenės grupei kaip nors riboti pilietines teises, pavyzdžiui, draudžiant pasisakyti visuomenės gyvenimo klausimais ir kandidatuoti? Priminimas kunigams iš žiniasklaidos pusės apie pareigą tylėti, panašu, sukuria akstiną manyti, jog kunigija yra beteisė ir nebyli.

Popiežius Pranciškus politiką apibūdino labai pozityviai, kaip žmonių neužgniaužiamo troškimo gyventi kartu ir vienybėje išraišką. Deja, politika dažniau atrodo kaip nuolatinis interesų, asmenų ir grupių karas. Dėl šios priežasties yra pavojus, kad  Bažnyčios ir kunigų veikla gali tapti labiau konfrontacinė negu vienijančioji.

Manau, kad politika yra labai pragmatiškas, kasdienis reiškinys, tarsi traukinių stotis, apie kurios darbą pasisakyti gali ne tik geležinkeliečiai, tačiau ir kunigai. Ir nebūtinai čia reikia bartis, įsižeisti dėl išsakytos nuomonės, pastabų, jei siekiame geresnio sprendimo.

Nesistebiu, kad išgirdome kunigų pasisakymus vertybiniais klausimais. Tik štai vienas pasisakymas įvyko netinkamu būdu. Disidento, Sąjūdžio veikėjo, kunigo Roberto Grigo pasakyti teiginiai, manau, tikrai nepasitarnavo troškimui gyventi kartu, pažeidė mandagumą: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėti Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas“. Buvo nemalonu skaityti tokius epitetus. Belieka prašyti Premjero ir kandidatės į prezidentus suprasti ir neįsižeisti dėl teiginių, kuriuos išsakė tarybiniais laikais nukentėjęs kunigas.

Stengiuosi dalyvauti rinkimuose ir taip pasinaudoti nors kai kuriomis pilietinėmis teisėmis, kurių neapriboja bažnytiniai įstatymai. Pasitelkiau įvairius metodus išsiaiškinti, kuris kandidatas labiau atitinka mano pažiūras. Vienas iš būdų – tai tinklalapio manobalsas.lt paruoštos anketos ir vertybių sulyginimas koordinačių plokštumoje. Rezultatas nustebino, jog dabartinė konservatyvumo forma ir katalikiškos vertybės atsidūrė ne tik kad ne toje pačioje koordinačių skiltyje, net ne toje pačioje plokštumoje, bet net ne toje pačioje pusėje… Dėl šios priežasties belieka pritarti kun. Grigo minčiai, jog turime apsimetėlius konservatorius.

Jei kalbėtume apie kun. Grigo nevykusiai minimą „kolchozą“, tai didžioji dalis visuomenės, esame iš jo kilę tiesiogine prasme. Reikia nuolankiai priimti, jog didžioji dalis visuomenės yra paprasti žmonės, jog Lietuva yra neturtinga, agrarinė šalis, turėjo sunkią istoriją, menką ekonominį įdirbį ir patirtį. Jai dar toli iki elito, intelektualų. Paprasti žmonės sudaro Lietuvos stuburą, bet jie yra dar nepakankamai atstovaujami ir įžeidinėjami.

Jei jau kun. Grigui pasipiktinimą kelia tariamas „Šimonytės gėjų klubas“, tai dabartinių problemų Bažnyčioje kontekste toks moralizuojantis kalbėjimas yra ne laiku, ne vietoje ir ne tuo adresatu. Pakankamai prisiklausėme postringavimų iš dviveidžių autoritetų, kurie sukėlė neregėto masto krizę Bažnyčioje.

Kunigai ir tikintieji kažkada labai simpatizavo dešiniesiems ir juos palaikė, bet taip jau nebėra. Du dalykus sunku suprasti ir pateisinti: suliberalėjimą ir piktnaudžiavimą valdžia. Pastarasis buvo ypač nesuvokiamas. Omenyje turiu atvejus, kai dešiniesiems valdant kai kurie hierarchai gavo užnugarį, kurį panaudojo prieš savo kritikus ir kunigus, užsakant kratas butuose, konfiskuojant kompiuterius, grasinant susidorojimu, neteisėtai suspenduojant, sukombinuojant neveiksnumo pažymas ir t.t. Tai buvo aprašyta kadaise ir spaudoje. Tada buvo sunku suvokti, kad galios augimas buvo pasitelktas ne krikščioniškų vertybių sklaidai, bet susidorojimui.

Turime vilties, kad abu kandidatai į prezidentus, kurie, atrodo, yra padorūs žmonės, sąžiningai rūpinsis eilinių Lietuvos žmonių gerove. Mums, kunigams, belieka už juos pasimelsti, vienijant visus geriems tikslams.