Trečiasis Lietuvos kardinolas

1991 m. popiežius Jonas Paulius II Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskyrė arkivyskupą Juozą Audrį Bačkį. Tai Apvaizdos siųstas vyras, tuo pačiu popiežiaus didelio palankumo ženklas ir pasiuntinys šiai šaliai. Praėjus dviem dešimtmečiams, 2013 m. po Velykų švenčių, balandžio pradžioje popiežius Pranciškus priėmė jo atsistatydinimą iš valdančio Vilniaus vyskupo pareigų dėl amžiaus.

Šis įvykis įrėmina ilgą ir vaisingą kardinolo vadovavimo laikotarpį be galo svarbiu, istoriniu Lietuvai metu. Tai pirmieji Nepriklausomybės, valstybės, kultūros, visuomenės, Bažnyčios atkūrimo, atnaujinimo, atgimimo dešimtmečiai, kuriuos galima pavadinti epocha, o jos metu atsakomybės naštą nešusius žmones – epochiniais. Išskirtiniu ir ypatingu reikėtų laikyti ir kardinolą Bačkį, kuriam teko sunki užduotis atkurti ir suformuoti sovietinės okupacijos laikais sugriautą bažnytinę struktūrą, dalyvauti valstybės ir visuomenės atstatymo darbuose.

Šį garbingą dvasininką Lietuvai ir Bažnyčiai davė šviesi lietuvių emigrantų Bačkių šeima,  suteikusi jam autentišką žmogiškumą, lietuvybės ir katalikiško tikėjimo dvasią, paskatinusią jį žengti kunigystės keliu. Solidų išsilavinimą būsimasis kardinolas gavo prestižinėse akademinėse įstaigose, neįkainojamą patirtį įgijo diplomatiniame darbe ir atsakingoje tarnystėje Šv.Sosto institucijose Vatikane. Dar ne vieną pasiekimą ir nuopelną galima būtų paminėti, tačiau akivaizdu tai, kad vyskupas Bačkis iš tikrųjų  nužengė iš Paryžiaus, Romos, Vatikano žmogiškosios, kultūrinės ir vertybinės aukštumos, kurią savo asmeniu visą laiką liudijo, ir į tą aukštumą vedė mūsų šalies civilinę bei katalikiškąją visuomenę.

Arkivyskupas Bačkis Nepriklausomybės pradžioje atvyko į komunistinės ideologijos nualintą ir pavargusią Lietuvą,  įstrigusią sovietiniuose stereotipuose, kurių ryškiausi buvo – nepatiklumas, priešiškumas, pavydas ir susiskaldymas, vertybinis siaurumas. Tai buvo ką tik ištrūkusi iš prievartos, diktato, izoliacijos, perkainojanti vertybes ir ieškanti laisvės patirties bei ribų visuomenė. Kardinolas siekė įnešti naujus bendravimo ir bendradarbiavimo standartus, užpildyti laisvės erdvę geru turiniu, gerais saitais, pats savo asmeniu buvo vienu stipriausiu ir akivaizdžiausiu saitu su Šventuoju Sostu, visuotine Bažnyčia ir tais idealiaisiais Vakarais, apie kuriuos svajota nelaisvės metais. Jo asmuo ir veikla leido suprasti Lietuvos ir lietuvių tautos horizontą, siekiantį užu Atlanto iki pat Romos, apimantį ne vien sovietinį, tačiau ir vėlesnius laikotarpius.

Ne paslaptis, kad pranokdamas šią šalį ir jos visuomenę kardinolas kartais buvo nesuprastas ir kaip vakarietis, ir kaip dvasininkas. Mūsuose iki šiol pasitaiko savo esme „komjaunuoliškų“ išpuolių prieš religiją, jos vertybes, teisėtus katalikiškosios bendruomenės lūkesčius. Nereikalingai ir negarbingai buvo drabstomasi purvais dėl pastangų apginti sakralias erdves, šeimų teises, sovietų pamintą teisingumą ir pan.  Bažnyčios ir valstybės santykiai kai kuriais klausimais išlieka opūs iki šiol, sunkiai vaduojamasi iš sovietinės inercijos, girdisi tie patys teiginiai – atimti, neduoti, ignoruoti, kliudyti. Dažniau pasigirsta prikaišiojamas skaičiavimas, rodymas, ne ką sugriovė sovietai, bet ką Bažnyčia pasiekė, ką per didžiausius vargus ir pasiaukojimą atstatė ar siekia atstatyti. Kardinolas nuo nulio atkūrė ir sustiprino daugelį sričių, kurios yra būtinos Bažnyčios misijai, liturgijos, švietimo ir pagalbos vykdymui, turėjo padėti nemažai pastangų įrodinėjant, jog balta nėra juoda ir atvirkščiai.

Visuomenė be asmenybių ir autoritetų priversta murgdytis banalybėse, nemato ir neranda išeities. Autoritetų žodis ir pavyzdys moko, jie užduoda aukštus standartus, skatina augti ir siekti, jie reikalauja. Su kardinolo tėvišku švelnumu ir reiklumu kokybei bei  profesionalumui teko ne vienam susidurti, nes toks jis yra, iš tokios terpės ateina, kur siekiama tobulumo, yra išlavintas skonis, vyrauja sunkus bei kruopštus darbas. Tokių sąjungininkų ir bendradarbių jis ieškojo, jais rėmėsi, norėdamas parodyti tikėjimo nešamą kilnumą.

Manau, kad tai Dievo palaima Lietuvai, jog Nepriklausomybės pradžia buvo pažymėta dviejų iškilių vyskupų ir kardinolų vadovavimu katalikų bendruomenei dviejuose Lietuvos kultūriniuose ir istoriniuose poliuose: Vincento Sladkevičiaus Kaune ir Juozo Audrio Bačkio – Vilniuje. Kardinolas Vincentas labiau išreiškė vietinę, tradicinę lietuvybę ir katalikybę, postsovietinę, kankiniškąją Lietuvą, o kardinolas Juozas Audrys – visuotinumą, europietiškumą, Vakarų civilizaciją, švietimą, išeivijos lietuvybę. Antrasis Lietuvos kardinolas skatino tarpusavio meilę ir atleidimą, o trečiasis – pagarbą ir atvirumą. Jų indėlis ir nuopelnai mūsų šaliai yra dideli, dėka jų į ateitį žengiame stipresni.

Kardinolo A.J.Bačkio įpėdiniu paskiriant arkivyskupą Gintarą Grušą, tokį panašų į savo pirmtaką kilme, išsilavinimu ir patirtimi, pasireiškė Dievo Apvaizdos palinkėjimas Lietuvai tęsti ilgamečio Vilniaus arkivyskupijos ganytojo pradėtus darbus, puoselėtą dvasią. Tai palinkėjimas Lietuvoje gyvenantiems lietuviams atsiverti į lietuvius išeivijoje, kurių tarpe yra be galo vertingų žmonių ir iškilių asmenybių. Jų indėlis yra nepamatuojamas, be galo svarus, dar nepakankamai įvertintas. Bažnyčia tai jau daro: kilniausi lietuvių išeivių sūnūs stoja prie Bažnyčios vairo.

Esame Aukščiausiojo laiminami gerais vadais, į kuriuos galima lygiuotis ir nuoširdžiai remti jų vadovavimą savo malda ir bendradarbiavimu. Manau, kad mūsų šalis ir tauta turėtų nuoširdžiai padėkoti trečiajam lietuviui kardinolui, jo indėlis yra ilgalaikis, nei iš karto perprantamas. Ir linkime kuo geriausios kloties ir Viešpaties palaimos naujajam Vilniaus arkivyskupui šv.Jurgio minėjimo dieną įžengusiam į Vilniaus arkivyskupo sostą.

kun.O.P.Volskis