Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.