Tikiu Šventąją Dvasią. Sekminės

„Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją“ – kaskart tikėjimo išpažinimu kartojame, o Sekminių šventėje šią tiesą ir trečiojo Švč.Trejybės asmens artumą ypatingu būdu įsisąmoniname ir išgyvename.

Išpažįstame Šventąją Dvasią kaip Viešpatį, nes yra tos pačios prigimties su Tėvu ir Sūnumi: nesukurtoji, visagalė, amžina ir šventa, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, jų meilės ryšys, kuriai ta pati dieviška garbė ir šlovė priklauso.

Išpažįstame ją kaip Gaivintoją, gyvybės Davėją, kadangi šv.Rašte ir savo patirtyje sutinkame ne vieną pranašystę ir įvykį, išreiškiantį Šventosios Dvasios veikimą. Antai Pradžios knygoje randame aprašymą, kaip buvo sukurtas pirmasis žmogus: „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (2, 7). Ezechielio knygoje randame pranašiško regėjimo aprašymą: „„Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų“. Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų“ (37).

Dar svarbesnis yra žmogaus dvasinis prisikėlimas ir atgijimas, kuris įvyksta Krikšto metu, kai gauna ne tik vandens, bet ir ugnies krikštą, t.y. Šventosios Dvasios, priimdamas malonės gyvybę, vedančią į amžinąjį gyvenimą.

Panašus savo prasme įvykis atsitiko ir Sekminių dieną, kai nužengusi ant apaštalų Šventoji Dvasia iš esmės permainė pirminę Bažnyčią: baimingus ir bejėgius padarė drąsiais, veiksmingais, pilnus antgamtinės galios. Neatsitiktinai Sekmines vadiname Bažnyčios užgimimo diena.

Biblijoje sutinkame kelis Šventosios Dvasios simbolius: ugnies, balandžio ir vėjo. Kiekvienas iš jų neša gilią ir stiprią prasmę, tačiau ne taip dažnai kalbama apie vėjo simbolį. Šia tema randame užuominą ne tik Ezechielio knygoje, tačiau ir Jono evangelijoje: „Vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. Be to, prisikėlęs Jėzus pakartojo vėjo gūsio gestą, kai kvėpė apaštalams Dvasią: „„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Kaip liudija Lukas Apaštalų darbų knygoje, Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ne tik ugnies, bet ir vėjo pavidalu: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas“ (2,2)

Vėjo nenumanomumo savybė neatsitiktinai priskiriama ir Šventajai Dvasiai, kadangi jos asmuo ir veikimas yra toks perregimas, jog sunku ką nors labai konkretaus apie Ją pasakyti. Apie Jėzaus asmenį, savybes galima šį bei tą pasakyti. Panašiai Dangiškasis Tėvas, kurį Jis apreiškė, leidžiasi kažkiek suvokiamas. Dvasia yra taip sunkiai apibrėžiama kaip asmuo, jog belieka remtis mokymu apie Šventosios Dvasios dovanas ir vaisius, iš jų spręsti apie jos asmenį, taip pat Jėzaus žodžiais, jog Ji ims iš to, kas yra Jėzaus.

Vėjo simbolis čia labai tinka ypač kalbant apie jūrą ir laivus, kurie ilgą laiką keliavo varomi vėjo. Iš tikrųjų, žmogaus protas, širdis  kažkuo primena bures, kuriam įtaką daro įvairių idėjų, ideologijų vėjai, nukreipiantys jo valią ir gyvenimą kažkuria linkme. Pasirodo, Bažnyčios ir krikščionio pašaukimo esmė yra leisti Šventajai Dvasiai pagriebti sielos bures ir varyti tą sielos laivelį  tiesos, meilės, šventumo, gyvenimo, amžinybės link. Čia galima tik stebėti ir tyrinėti, kaip ir kur Šventoji Dvasia kreipė Bažnyčios, atskirų šventųjų ir tikinčiųjų gyvenimus.

Kaip vienas šventasis yra raginęs, turime stengtis būti turtingi Šventąja Dvasia ir ieškoti vietų, būdų, situacijų, kuomet Ji mus aplanko. Gal kažkam tas dvasinis vėjas stipriau padvelkia rožančiaus maldoje, kitam gal giedant grigalinį choralą, dar kitam lankantis kažkurioje šventovėje, sutikus konkretų kunigą. Reikėtų tuomet laikytis to vėjo, leistis jo nešamam.

Šventoji Dvasia yra naujasis ir gyvasis įstatymas, kuris turėtų veikti krikščionio širdyje. Mozės įstatymas parodė paskutinę ribą, kurios peržengti nevalia, nes žmogus patektų į nuopolio, blogio ir demonų pasaulį. Tai būtų minimumas: sunkios nuodėmės išvengti. Maksimumas – būti vedamam Šventosios Dvasios, kuri mūsų širdyje šaukia „Tėve“. Būti Jos vedamam reiškia viską: išganymą, šventumą, dovanas, pašaukimą, amžinąjį gyvenimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.