Tikiu Dievu ir sąžine. III eil.sekmadienis

Nepamenu, kur skaičiau pasakojimą apie vieną ūkininką, kuris nežmoniškai engė savo samdinius. Kai kas nors jį priekaištaujančiai klausdavo, ar jis nebijo Dievo, ar dar turi nors kiek sąžinės, atsakydavo: „Nei Dievu, nei sąžine netikiu!“. Tai buvo jo gyvenimo devizas  ir pasiteisinimas.

Vieną dieną jį rado nužudytą ir apvogtą: plėšikai išsinešė visus jo pinigus. Nusikaltėlių paieškos buvo nesėkmingos, galiausiai nutrauktos, bet visų nuostabai, nusikaltėliai prisistatė patys. Tai buvo nužudyto ūkininko samdiniai. Kai buvo paklausti, kodėl jie nužudė šeimininką, atsakę, jog jiems trūko kantrybė dėl patiriamų skriaudų, todėl jį nugalabijo. Jo pinigus pasiėmė kaip kompensaciją. Vieną akimirką jie patikėjo savo skriaudiko žodžiais, jog Dievo ir sąžinės nėra, todėl tą devizą pritaikė jo paties atžvilgiu.  Tačiau vėliau su šiuo devizu gyventi buvo nebeįmanoma, jie nerado sau vietos ir ramybės, todėl prisipažino.

Minėtų galvažudžių atsivertimas į Dievą ir sąžinę leidžia suprasti ir šio sekmadienio evangelijos skaitinį, kuriame skelbiama Jono Krikštytojo ir Jėzaus patvirtinta gyvenimo būtinybė: atsiversti ir tikėti į Dievą bei sąžinę.

Bažnyčia vykdo labai plačią veiklą, todėl kartais sunku suprasti, kokia yra pagrindinė jos užduotis. Iš tikrųjų, nei kova už taiką ir teisingumą, nei alkstančiųjų ar vargšų gelbėjimas, nei ekumenizmas ar tarpreliginis dialogas, net nei maldos ar kongresai, nei žmonių linksminimas ar guodimas. Žinoma, visa tai yra daroma, tačiau tai nėra pagrindinis krikščionybės tikslas. Vienui vienintelė užduotis yra ši – kviesti ir padėti atsiversti, gelbėti sielas.

Atsivertimas į Dievą ir sąžinę yra esminis visų minėtų problemų sprendimas. Tai priežasties sprendimas iš pagrindų, o ne vien rūpestis padariniais. Atsivertimas išsprendžia ir ekumenizmo problemą, ir socialinio neteisingumo, ir vargo bei kitus sunkumus, kuriuos sukuria asmeninė ar visuomeninė nuodėmė.

Žmogaus išganymas priklauso nuo jo atsivertimo, kai jis ima suvokti savo atsakomybę ir sąryšį su Dievu, žmonėmis, pasauliu ir savimi pačiu. Atsivertimas čia reiškia savo mąstymo, jausmų ir elgesio pakeitimą, kai iš egoizmo ir savitiksliškumo žmogus pereina į gyvenimo pagal meilės ir tiesos vertybes su Dievu ir žmonėmis matmenį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.