Tėvynės meilė ar savižudžio kilpa?

Nedaug mes kalbama apie Tėvynės meilę. Ši idėja ir darbai mūsų tautoje ir valstybėje yra apleista sritis. Atrodo, jog kažkas tyčia kompromituoja ir tyčiojasi iš mūsų tautybės, siekdamas sukiršinti ir nuvilti. Nežinia, kiek dar su tokiu požiūriu egzistuosime. Dėl šios priežasties, juolab kad Vasario 16-oji, norėtųsi pasidalyti keliais pasvarstymais apie patriotizmą.

Pats žodis yra graikiškos – lotyniškos kilmės „pater“ – tėvas. Pnašiai yra lietuvių kalboje: „tėvynė“ yra kilusi iš „tėvas“. Tėvynė – tai tėvo kraštas.

Vokiečių ar anglų kalbose sakoma „mutterland“, „motherland“ – motinos šalis. Tarptautinis Tėvynės meilės pavadinimas – patriotizmas – nusako tam tikrą jausmą, požiūrį ir gyvenimo būdą.

Tėvynė yra labai panaši į kiekvieno mūsų tėvą ir motiną, į mūsų senelius, gimines, mokytojus, kurie mus ugdė. Iš čia ir ta didelė tėvų ir jų pasitelkiamų autoritetų atsakomybė: taip reikia mylėti vaikus, kad jie mylėtų Tėvynę.

Tėvynės egzistencinis horizontas

Trumpai sakant, Tėvynė – tai žmonių bendruomenė, jų apgyvendintas kraštas, kilmės vieta, žmogaus būties dvasinis ir fizinis šaltinis. Vienu žodžiu apimame daug dalykų: tautą, visuomenę, valstybę, kultūrą, žmones, kalbą, religiją, istoriją ir t.t. Įvairiais požiūriais Tėvynė yra konkrečiai apibrėžtas dalykas. Kaip minėjau, tai goegrafija, klimatinė zona, politinė sistema, tam tikra istorinė patirtis ir atmintis, tradicijos, kultūra, savita pasaulėjauta, vyraujanti pasaulėžiūra, konkretūs tėvai ir pan.

Tėvynės sąvoka įsipina į kiekvieno mūsų tapatybę: esame tuo, kuo esame dėka Tėvynės.

Ko gero, visus kitus aspektus viršija, būtent kultūriniai veiksniai. Tėvynė – tai kultūrinis kontekstas, visuma, kuriems save priskiriame, su kuriais tapatinamės. Pilietybė nėra pakankamas motyvas save tapatinti su kuria nors žmonių bendruomene. Sovietai prievarta įjungė Lietuvą į SSRS, tačiau dauguma lietuvių nesitapatino su minėta sistema. Jiems Tėvynė ir tuomet buvo Lietuva, lietuvių tauta, kultūra, žemė.

Tėvynė Lietuva yra visuma, todėl turime mylėti labiau nei bet kokią kitą bendruomenę. Seniūnija, kaimas ar miestelis nėra patriotizmo objektas tikrąja to žodžio prasme, nors ir labai esmingai įsipina į Tėvynės kontekstą. Savivaldybės interesai yra palenkiami Tėvynės interesams. Net Europos Sąjungos interesai nėra tapatūs Tėvynės interesams, nes ES nėra mūsų Tėvynė. Tėvynė yra aukščiau visų kitų bendruomenių, o jos žmonės ir kultūra yra svarbiausias jos pačios elementas.

Jokia kita bendruomenė negali duoti to, ką duoda kiekvienam iš mūsų Lietuva. Tėvynės meilė turi pranokti ir viršyti visas kitas meiles, Tėvynės vertybė yra aukštesnė už daugelį kitų vertybių.

Esame lietuviai, kadangi mus tokiais pagimdė ir suformavo Lietuva. Mūsų vardas, pavardė yra lietuviški, turime lietuvius tėvus, mūsų broliai, seserys, kaimynai, draugai yra lietuviai, mūsų proseneliai ir istorija buvo lietuviški. Mes sklandžiai kalbame lietuviškai ir mąstome lietuviškai.

Galima sakyti, jog esu ne tik Dievo paveikslas ir panašumas, bet ir Tėvynės paveikslas ir atspindys. Tai nejaugi neturiu jokių pareigų savo Tėvynei? Nejaugi galiu išsižadėti savęs paties, savo tėvų, giminės? Jei taip daryčiau, sunkiai nusikalsčiau sau, savo giminei, savo gyvenimo tiesai galų gale pačiam Dievui.

Žinoma, pasitaiko, kad žmogus auga mišrioje aplinkoje, ir jam lieka iššūkis apsispręsti už vieną ar kitą tautinę tapatybę. Būvimas niekuo, be tapatybės yra psichinė, kultūrinė ir socialinė liga.

Priklausymas Tėvynei yra istorinis ir konkretus faktas: gimėme, augome, susiformavome. Maža to, kiekviena tauta pasižymi savitu mąstymu, jutimu, psichika, mentalitetu. Kai taip yra, ar įmanoma valios apsisprendimu paneigti, jog esi lietuvis? Jei taip elgtumeisi, tuomet meluotumei ir sau, ir kitiems. Turėtumei atgal į motinos įsčias sugrįžti ir naujai gimti kitoje aplinkoje, kad nebebūtum lietuvis. Kaip gimimo fakto nepakeisti, taip ir tautybės bei Tėvynės!

Būtų neteisinga, neetiška neigti savo tautybę, savo Tėvynę. Kaip psichinė sveikata reikalauja išlikti ištikimam sau pačiam, būti tapačiu sau, taip būtina pripažinti lietuvybę ir Lietuvą, kad nepatektumei į vidinį susiskaldymą ir konfliktą.

Dalykų logika, teisingumas reikalauja, kad išliktume ištikimi Tėvynei. Maža to – kad mylėtume ją, nes jos nemylėdami, prarasime pagarbą ir sau. Visose tautose savo Tėvynės ir tautos išsižadėję asmenys yra negerbiami, vadinami išdavikais, perėjūnais, silpnadvasiais. Kita vertus, Tėvynė kaip bendruomenė turi teisę bausti jos išsižadėjusius tautiečius, juos kaltinti, smerkti ir elgtis su jais kaip su Tėvynės išdavikais ir netgi priešais.

Tėvynės meilė, patriotizmas, turi religinės dorybės savybių: susijusi su meile ir dėkingumu savo tėvams. Jiems mes turime pareigų, todėl ir Tėvynei turime pareigą: gerbti, mylėti ir rūpintis ja. Tėvams esame dėkingi už daugelį esminių dalykų: gyvybę, gyvenimą, idealus, auklėjimą, kultūrą, papročius, net biologines savybes. Tačiau tėvai mums tą lobį perdavė todėl, jog ir patys priklauso Tėvynei, iš jos visa tai gavo. Tėvai dar ne viskas, jei nebūtų Tėvynės ir tautos. Net ir dabar kai kurie vaikai neaugo pas tėvus, tačiau dėka Tėvynės jie susiformuoja kaip lietuviai, tampa labiau ar mažiau patriotai. Taigi, kuo esam, turime dėkoti Tėvynei.

Tėvynėje turime stengtis visa siela, visu protu, visa širdimi ir visomis jėgomis mylėti Dievą ir artimą kaip save patį, skelbti Dievo šlovę gyvendami tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio idealais.

Tėvynė – Dievo dovana

Katalikišku požiūriu Tėvynę galima suprasti ne tik kaip tėvų paveldą, bet ir kaip Dievo dovaną, jo malonę ir valią, nes Tėvynėje apsireiškia Dievo garbės atspindys, ji yra Dievo meilės ir valios instrumentas bei vieta.

Tokia buvo Dievo valia, kad gimtume, bręstume ir gyventume Tėvynėje, kurios nepasirinkome, bet kuri yra mums dovana. Tai Dievo maloningumo pasireiškimo vieta, tai būdas ir galimybė būti žmogumi, gyventi, mylėti ir kurti. Esame ne kažkokie žmonės ir krikščionys, bet lietuvišku būdu. Kartais užmirštame šį Dievo meilingosios Apvaizdos slėpinį.

Kadangi Tėvynė yra Dievo maloninigumo ir jo šlovės apsireiškimo vieta, todėl būtina jo dovaną priimti, vertinti ir puoselėti. Dievo garbei priklauso visa, kas teisinga, gražu, kilnu ir palanku oriam žmogaus asmens gyvenimui. Visa tai skleidžiasi ir pasireiškia nacionalinėje kultūroje.

Mūsų krikščioniškasis tikėjimas vadovaujasi Dievo ir artimo meilės principu. Žodžio „religija“ etimologija gali reikšti ryšį, sąsają. Praktiškai religija yra ryšio tarp Dievo ir žmogaus, Dievo ir bendruomenės, Dievą tikinčių žmogaus ir žmogaus įgyvendinimas. Šiuo atžvilgiu ir patriotizmas priklauso religijai.

Žinoma, Tėvynės meilė yra žemiškas dalykas, ir jokio kūrinio negalime mylėti labiau už Dievą. Antraip taptume stabmeldžiai. Taip atsitiko nacistinėje Vokietijoje ir sovietinėje imperijoje. Religijos ir patriotizmo suplakimas religijos nenaudai, reikštų tvarkos ir vertybių hierarchijos sumaišymą.

Lietuvių tautos tapatybė per šešis šimtmečius esmingai suaugo su Evangelija, su Katalikų Bažnyčia. Nėra jokios kitos lietuvių tautos kaip tik krikščioniškoji lietuvių tauta. Toks yra istorinis, kultūrinis ir dvasinis faktas.

Kai kurie mūsų istorikai, kultūros darbuotojai ir valdininkai, sovietinės inercijos genami, šiurpina savo požiūriu ir norais pristatyti Lietuvą be krikščionybės. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas be krikščionybės yra dar vienas skandalingas, šizofreniškas melo planas. Jei iki smulkmenų atskirtume Lietuvą nuo katalikybės, tuomet teturėtume Lietuvos ir lietuvių tautos parodiją.

Jei tad tautos ir jos kultūros aprėptyje pasireiškia Dievo malonė, jo Apvaizdos mums duotas gėris, tuomet kiekvieną gėrį turėtume atpažinti, puoselėti ir saugoti. Patriotizmas yra dorybė, ginanti tiesą apie žmogų, todėl turi būti įjungtas į mūsų vertybių hierarchiją, skiepijamas ir palaikomas viešojoje erdvėje ir jaunosios kartos ugdyme. Yra pareiga rūpintis asmeniniu ir bendruomeniniu patriotiniu požiūriu ir elgesiu, kad galėtume išsaugoti savo ir savo tautos tapatybę, kultūrą, maža to – Dievo mums duotą natūraliąją ir antgamtinę malonę gyvenimui puoselėti.

Esame atsakingi už šios Dievo dovanos išsaugojimą, galima drąsiai tvirtinti, jog lietuviškosios kultūros gėriu turime Dievą ir garbinti.

Kaip puoselėti Tėvynės meilę?

Pirmiausia reikia savo Tėvynę pažinti. Etikoje yra žinoma universali taisyklė, kuri tinka ir patriotizmui: kas nori Tėvynę labiau mylėti, turi ją kuo labiau pažinti. Pažinti pačius geriausius, autentiškus dalykus, kurie įkvepia. Iš to kyla pareiga priimti ir perduoti įvairių sričių žinias apie mūsų istoriją, meną, papročius, tautos charakterį, iškilias asmenybes ir įvykius, tautosaką, gyvąjį tautos gyvenimo būdą, stilių ir t.t. Tai pavadintume tautiniu ugdymu. Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad nyksta gyvoji tautos tradicija, gyvenimo būdas. Daug kas atsainiai į tai žiūri, labiau žavėdamiesi importu.

Tautinis ugdymas, Tėvynės kultūros puoselėjimas ir perdavimas yra labai konkreti, aiški ir nelengva Tėvynės valdžios, tautos strategų, šeimos, mokyklos, ir kiekvieno mūsų asmeninė pareiga.

Nesenai per valstybinį radiją teko girdėti Švietimo ir mokslo ministerijos atstovo teiginį, jog mokyklose galutinai įgyvendintas tautinis ugdymas. Net pagaugais nuėjo išgirdus tą teiginį. Popieriuose taip, bet praktikšai ne. Kaip tame anektode: teoriškai arklys, bet praktiškai nepaeina. Teoriškai lietuvis, bet praktiškai – posovietinis kapitalizmo ir popkultūros apvirškintas produktas…

Žinias reikia perteikti ne tik teoriškai, bet ir gyvenimiškai, konkrečiai, tiesioginiu pavyzdžiu. Žinoma, be šeimos, mokyklos, Bažnyčios ir valstybės sąmoningumo ir dalyvavimo tai būtų neįmanoma.

Prie ugdymo priskirčiau ir tautinio charakterio puoselėjimą. Lietuvis turi būti lietuviško charakterio. Etnologai, filosofai ir teologai turėtų pateiktų susintetintą, konkretesnį paaiškinimą, koks yra lietuviškas būdas.

Be tautinio ugdymo, svarbu yra darbuotis, kad Tėvynė klestėtų politine, ekonomine, demokratine prasme. Visi privalo domėtis ir dalyvauti savo Tėvynės reikaluose, politiniame, viešajame gyvenime, rinkimuose, mokėti mokesčius, ginti viešajį interesą ir bendrąjį gėrį, tramdyti savanaudžius, piktadarius ir priešiškus tikslus puoselėjančius asmenis.

Mes esame Tėvynei daug kuo skolingi ir už ją atsakingi, todėl tiems, kurie nori jos išsižadėti, reikėtų duoti suprasti, jog bus pasitelkiamos griežtos priemonės, net jėga ir prievarta, kad kiekvienas atliktų savo pareigas Tėvynei. Konkretumo ir griežtumo nebūvimas išblukina daugelio gerų idėjų ir reiškinių ribas.

Tėvynės esminiai ir strateginai tikslai yra daug svarbesni už individualius jos nario tikslus. Tėvynė gali pareikalauti visko: turto, darbo, jėgų, gal net gyvybės. Turime būti pasiruošę aukotis už Tėvynę, nes antraip nebus nei tautos, nei Tėvynės, nei ateities. Paprasčiausiai būsime suviršktinti stipresnių dvasia, kultūra ir žmonių skaičiumi tautų.

Žinoma, tai nereiškia, jog mes turime tapti savo Tėvynės vergais. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas ir turi skleistis laisvės būdu, tačiau vertybių hierarchijoje nėra aukščiausia. Juk kiekvienas iš mūsų yra žmonių visuomenės dalis be kurios nieko negalėtume, taip pat mirtinga būtybė, todėl savimi ir po savęs privalome palikti didesnė viltį ateinančioms kartoms. Iškilus svarbiai priežasčiai mes turime aukoti savo gyvenimą, jėgas, turtą ir gyvybę už Tėvynę.

Kiekvienas turime asmeninę ir bendruomeninę pareigą ginti Tėvynę nuo ją griaunančių jėgų ir vykdyti moralinį, teisinį, policinį ir karinį pasipriešinimą kiekvieno priešininko atžvilgiu. Privalome būti pasiruošę eiti į mūšį su agresoriumi ir ginti tautines, kultūrines, moralines, religines vertybes, be kurių mūsų gyvenimas taptų nevertas žmogaus orumo.

Niekam nevalia iš mūsų atimti Tėvynės žemės, kultūros, savasties, egzistencijos, nepriklausomybės, savigarbos, nes tai Dievo dovanos, kurias mes gavome ir turime apsaugoti savo pačių ir ateities kartų labui.

Šiandien jau nebe tankais ir kariuomenių būriais nugalimos tautos ir kultūros, bet užslėpta, tikslinga, manipuliacine propaganda, kuri silpnina žmonių sveiką mąstymą ir dvasinį budrumą. Užtenka, kad lietuvės moterys masiškai darosi abortus, užtenka, kad jauni tėvai persiima gero ir malonaus gyvenimo madomis, todėl nebegimdo vaikų, užtenka, kad žiniasklaida viešina amoralius pavyzdžius ir gesina tautos savigarbą, užtenka, kad oligarchai skriaudžia tautiečius ir paralyžiuoja žmonių pasitikėjimą teisingumu, užtenka, kad alkoholiu, narkotikais ir rūkymu sugriaunama tautos žmonių sveikata ir psichika, priešiškus tikslus turinčios struktūros gali pasidžiaugti, jog tauta silpnėja ir atėjus palankiam metui lengvai perims į savo rankas.

Atskirai reikėtų paminėti Lietuvos kariuomenę. Patriotiniu požiūriu ji turėtų žadinti tautos budrumą, puosėlti vyriškumo savybes bei Tėvynės gynybos mintį. Atsisakydama šauktinių, t.y. ruošti Lietuvos vyrus Tėvynės gynybai, mano galva, ji pasirinko silpnųjų strategiją.

Kita vertus, turime taikiais ir civilizuotais būdais pristatyti savo kultūrą, kadangi ji yra gėris, kurį galime ir privalome raštais, menu, šokiu, kinu ir kitais būdais nešti visur, kur tik esame priimami. Taip pasireiškia naudingi kultūriniai mainai tarp tautų. Bet ką gi gali duoti elgeta, kuris nieko neturi pasidalyti? Tokie galime tapti praradę savo tautines vertybes.

Kaip minėjau, turime pažinti pačius geriausius mūsų Tėvynės dalykus, ir viską daryti, kad baigtųsi žiniasklaidos vykdomas priešo darbas: kaskart nuvilti mus žmogiškojo nuopolio ir gėdos pavyzdžiai, ypač kai juodinamos vertybės ir autoritetai. Gėdingų dalykų pristatymas turi savo manipuliacinę potekstę, nes smugdo patriotinę dvasią ir pasididžiavimą.

Būtina pasitelkti gražių pavyzdžių, visą tą nuostabųjį mūsų tautos paveldą, kurį sukaupėme per tiek amžių. Privalome gerbti tautai nusipleniusius žmones, jų atminimą, lankyti jų kapus, įvairiais būdais (kinu, literatūra, muzika, tapyba ir kt.) pasakoti jų žygdarbius, iškilmingai, nuoširdžiai, jausmingai švęsti tautines šventes, sukaktis, datas, metines, statyti paminklus ir pan. Nusipelniusių tautiečių, svarbių įvykių iškeliamas dorybes, vertę ir pasidižiavimą reikia pabrėžti.

Savaime suprantama, kiekviena sveika ir save gerbianti tauta rūpinasi, kad jos žmonių dvasios nežalotų netinkama literatūra, filmai, kalbos, mados ir pan. Tėvynės institucijos turi rūpintis, kad niekas nesityčiotų iš autentiškų tautai ir religijai šventų dalykų, vertybių ir tapatybės. Neretai tautos dvasios griovimo darbas atliekamas prisidengus kūryba, žodžio laisve, tolerancija ir kitomis melo formomis.

Katalikų Bažnyčioje yra žinomas indekso reiškinys, t.y. sąrašas raštų, kurių katalikui negalima skaityti, nes prieštarauja tikėjimui ir moralei, gali pastūmėti žmogų į moralinį degradavimą. Pradėjus plisti klaidoms ir moralinėms bėdoms, Bažnyčia buvo priversta sudaryti įvairaus pobūdžio indeksus: pagrindinių ydų, dogmų, kanoninių nusikaltimų, amoralaus turinio knygų sąrašus ir pan. Dabar amoralių rašliavų padaugėjo tiek, kad nebeįmanoma jų visų suregistruoti, tačiau indekso principas yra išlikęs kaip nuoroda atsakingai ir brandžiai rinktis.

Indekso principą taikė ne tik Bažnyčia, bet ir kariaujančios šalys, valstybės. Kiekviena valstybė turi būti suinteresuota užkirsti kelią dezinformacijos, demoralizacijos sklidimui, priešiškų jėgų siekiui paveikti žmonių mintis ir jausmus savo tikslams.

Indekso principas taikomas ir demokratinėse šalyse, kurių atsakingos institucijos kontroliuoja ypač žiniasklaidos priemones, kad netinkami tekstai, kalbos, vaizdai nepasiektų visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo. Netinkama informacija formuoja jaunus žmones ir gali sugadinti pažiūras, emocijas ir motyvaciją.

Be to, kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos piliečiai būtų moraliai ir fiziškai stiprūs, pajėgūs prisiimti atsakomybę už save, savo artimuosius, Tėvynės dabartį bei ateitį. Tėvynės interesai ir patriotizmas, tautinė savimonė yra aukštesnė vertybė už žodžio, neribotos saviraiškos ir meno laisvę, kuria taip akiplėšiškai manipuliuojama mūsų visuomenėje siekiant prastumti visokius nešvarius dalykus. Blogai suprasta laisvė, savivalė, tapo priedanga norintiems pasipelnyti, begėdžiams ir Tėvynės priešams.

Kartais moralės ir filosofijos srities klausimuose intelektas priešinamas su morale. Menkesnis išsilavinimas nereiškia, jog žmogus yra prastesnis, kad jo moralė žema. Intelektas ir moralė ne visada eina drauge. Paprasti žmonės gali pasižymėti kur kas aukštesne ir stipresne morale nei intelektualai. Akivaizdžiai matome, jog daugybė visokių nenormalumų, utopijų, amoralių teiginių ateina iš intelektualų, kurie galvoja, jog vien tik gudragalviavimas gali sustiprinti Tėvynę. Neapsirikime ir nepasiduokime apgaulingų autoritetų mintims, nes Tėvynės moralinės jėgos intelektualai jau senai nebestiprina, ir daugiausia skepticizmo ir patyčių patriotizmo klausimais sulaukiame būten iš jų.

Indekso principą reikėtų taikyti ir intelektualams, kurie galvoja, kad jie yra šventos karvės. Bet kokie tekstai, kalbos, teorijos, koncepcijos, kurios pasižymi moraline, tautine ir kultūrine degradacija, turėtų būti atmesti.

Demoralizavę intelektualai su pašaipa atsiliepia apie ilgaamžes, krikščioniškas, tradicines vertybes, sugeba tik kritikuoti, todėl jų žodžių neimkime domėn, jie mums tegul nieko nereiškia, nes būdami smukę, jie paskui save tempia ir Tėvynę. Sveiko proto ir jausmų žmogus, tebūnie paprastas, puoselėja tautinius jausmus!

Turime pasižymėti ne tik Tėvynės meilę pagrindžiančiomis žiniomis ir jausmais, bet ir patriotine valia. Patriotiniai sentimentai taptų gėdingi, išdavyste, jei nebūtų patriotinės valios atliekant savo pareigas. Būtina sudrausti tuos, kurie viešai tyčiojasi iš tautos, jos vertybių. Reikia ir pasakyti, ir parašyti prieš tokius, duoti atkirtį. Menkiausias nusižengimas ir pasidavimas šiuo klausimu silpnina patriotiškas mintis, jausmus ir nusiteikimus.

Patriotinė valia pasireiškia asmeniniu dalyvavimu tautos reikaluose: balsavime, šventėse, sąžiningai mokant mokesčius, gausinant ir stiprinant lietuvių tautą, ruošiantis jos moralinei ir fizinei gynybai ir t.t.

Atskirai reikėtų pabrėžti ekonominius klausimus: lietuvis turi palaikyti lietuvį, pirkti lietuvišką prekę, naudotis lietuvių įsteigtomis finansinėmis organizacijomis, sudaryti sąlygas savo tautiečiui dirbti, uždirbti, išlaikyti šeimą ir prisidėti prie Tėvynės gerovės.

Kiekviena valstybė turi rūpintis savo žmonių lojalumu. Patriotizmas yra lojalumo išraiška. Žmonės nori tapatintis su savo tauta, todėl reikia stiprinti šį jausmą. Bloga žmogui vienam, todėl jei nesitapatins su savo tauta, tapatinsis su kitomis, tačiau ne kaip saviškis, bet kaip našlaitis, pamestinkukas, atsidūręs prieglaudoje.

Skaudu kalbėti apie pokomunistinės visuomenės ir valdžios elgesį Nepriklausomoje Lietuvoje, kai Tėvynę paliko pusė milijono lietuvių. Tai didelė netektis, nesmurtinis genocidas, kurį vykdė komunistinė nomenklatūra, įsiliejusi į valdžios struktūras ir verslą. Tai akivaizdus požymis, kokios dvasinės būklės ir tautinio sąmoningumo yra šių dienų lietuviai. Nesinori tikėti, jog išvyko silpniausi, labiausiai sutrikę ir mažiausiai lojalūs. Daug iš jų, kiek tenka girdėti, išvažiavo su labais pigiais motyvais, kiti įsižeidę ant Tėvynės valdžios, pokomunistinės sistemos, kurios nesugebėjome sugriauti daugelį metų.

Pabaigai

Istorijos mokslai liudija, kad prieš mus gyveno tautos, kurios išnyko. Ar mes, lietuviai, neatsidursime istorijos šiukšlyne? Kas mus krausto į kapus, anglijas ir ispanijas, į muziejų vitrinas? Kur mes nueisime būdami tokie sutrikę, be tapatybės, savigarbos, vienybės, neturėdami bendrų tikslų, nesiekdami bendrojo gėrio ir pagarbos vienas kitam?

Didžiosios valstybės sunyko ar pranyko dažniausiai dėl moralinio nuosmukio. Mažos išliko ir dar net išsiplėtė dėka savo vieningumo ir moralinės stirpybės. Kadaise ir Lietuvos valstybė buvo labai didelė, bet vėliau ir iki šiol ją kramtė ir karpė, likom trys milijonai su abortų, alkoholizmo ir emigracijos kilpa ant kaklo.

Baigiant norisi viltingai drauge su Jonu Pauliumi II, perfrazuojant jo žodžius savo tautieciams, pasakyti: Paveldą, kurio vardas Lietuva, priimk su tikėjimu, viltimi ir meile!