Šventųjų relikvijų gerbimas

Ar katalikų pamaldumas į šventųjų relikvijas yra priešingas bibliniam tikėjimui ir ilgaamžei tradicijai, kaip teigia protestantai?

Relikvijos yra tai, kas priklausė asmenims, paskelbtiems šventaisiais, pavyzdžiui, jų kūno dalys (pirmo laipsnio relikvijos), jiems priklausę dalykai (antro laispnio relikvijos), daiktai, kurie buvo priliesti prie pirmo ar antro laispnio relikvijų. Katalikai rūpestingai saugo relikvijas ir jas gerbia. Kartais įvyksta stebuklų meldžiantis prie jų ar prie jų prisilietus.

Katalikai gerbia Jėzaus tarnus, todėl taip elgdamiesi gerbia Jėzų. Daugeliui protestantų tai atrodo yra keistai, kažkokia idoliatrija, Viduramžių Bažnyčios sugedimo palikimas. Iš tikrųjų, ši praktika ateina iš Biblijos ir pirmųjų krikščionybės amžių.

Senojo Testamento antroje Karalių knygoje galima perskaityti įdomią istoriją, kuri liudija, jog Dievas daro stebuklus per mirusiųjų jo šventų tarnų palaikus. Ten rašoma, jog moabitai užpuolė izrealitų laidotuvių procesiją kapinėse, ir norėdami paslėpti mirusiojo kūną, laidotuvininkai jį įmetė turbūt į pirmą pasitaikiusį kapą, kuriame buvo palaidoti pranašo Eliziejaus palaikai. Tuose kraštuose laidota ne užkasant, bet į specialiai oloje ižgremžtas ertmes. Taigi, numetus velionio palaikus ant pranšo kaulų, numirėlis atgijo ir atsistojo (2 Kar 13,20-22). Tai pirmo laipsnio relikvijų atvejis.

Naujame Testamente randame liudijimus, kaip Dievas veikia per šventiems žmonėms priklausančius daiktus. Morkaus evangelijoje pasakojama apie ilgai sirgusią kraujoplūdžiu moterį, kuri nemažai iškentėjo nuo gydytojų ir jiems išleidusi visą savo nuosavybę, tačiau nesulaukusią jokio pagerėjimo. Ligonė iš nugaros priėjusi prie Jėzaus palietė jo apsiaustą ir pagijo. Jėzus iš karto pajuto, jog iš jo išėjo jėga ir atsigręžęs ieškojo prisilietusio žmogaus (Mk 5,27-29). Tai antro laipsnio relikvijų atvejis.

Kitas atvejis minimas Apaštalų darbų knygoje, liudijančioje, jog Dievas darė stebuklus per apaštalą Paulių, kai žmonės dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėls, prijuostes ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios (Apd 19,11-12). Tai trečio laipsnio relikvijų atvejis.

Ir pirmųjų amžių krikščionys turėjo relikvijų praktiką. Šv.Polikarpas, kuris buvo apaštalo Jono mokinys ir Smirnos vyskupas, mirė kankinio mirtimi Romoje apie A.D. 155. Jo kankinystės aprašyme randame liudjimą, jog po nukankinimo velnias įkvėpė Erodo tėvą ir Alko brolį eiti pas valdytoją ir įtikinėti jį, kad neatiduotų kankinio palaikų krikščionims palaidoti, nes jie juos garbins.

Įdomu tai, jog to siekė Romos pareigūnas, pagonis, kuriam turėtų būti tas pats, kuris tačiau, įkvėptas velnio, gudrauja, neva krikščionys vietoj Kristaus ims garbinti kankinį Polikarpą. Bet gi krikščionys sąmoningai garbina Dievą, tačiau gerbia ir Jo tarnus bei jų relikvijas. Įdomu tai, jog velnias čia vaizduojamas kaip tas, kuris bijo ir nenori, kad krikščionys gerbtų kankinių relikvijas.

Polikarpo kankinystė įvyko po penkiasdešimties metų nuo paskutinio apaštalo Jono mirties apie A.D. 100. Jo palaikų gerbimas liudiją apie iš apaštalų laikų ateinančią ir ko gero jų pačių leistą praktiką gerbti kankinių palaikus. Jei tai būtų buvę blogai, apaštalai nebūtų leidę to daryti. Šventųjų palaikų gerbimo liudijimų yra daugybė.

Šv.Jeronimas VI am. mokė, jog krikščionys negarbina kūrinių kaip Dievo, tačiau gerbdami relikvijas jie apmąsto Jėzaus žodžius, jog kas priima jo sekėjus, priima ir jį patį, ir kad brangi yra Viešpaties akyse jo šventųjų mirtis (Laiškai 109, 1, 2). Todėl pirmųjų amžių krikščionių Dievo garbinimo liturgijai kaip svarbus elementas priklausė šventųjų rekvijų gerbimas.

Taigi, galima daryti išvadą, jog katalikai ir stačiatikiai laikosi pirminės ir originalios krikščionybės, kurios daugelį elementų atmetė protestantai. Tai kas čia  iš tikrųjų yra sugedęs?

Paruošta pagal http://www.aleteia.org/en/religion/article/the-ancient-christian-practice-of-venerating-relics-4825679224897536