Šv.Pranciškaus sniego žmona. XXVII eil.sekmadienis

Dievo Apvaizdos lemta, kad šv.Panciškaus minėjimo šventė sutapo su sekmadieniu, kuomet skaitomi šv. rašto skaitiniai apie vyro ir moters sukūrimą ir pašaukimą į šeimos gyvenimą. Be to, Vatikane prasidėjo vyskupų sinodas šeimos klausimu. Nedėkingas dalykas susieti tas dvi tikroves: Pranciškus buvo vienuolis, šeimos neturėjo, apie jos gyvenimą nieko doro ir nepasakė.

Bet vienas jo gyvenimo faktas patraukia dėmesį ir suteikia paskatų mąstymui. Jo biografai aprašo turėjus jį stiprią pagundą mesti vienuolinį gyvenimą ir sukurti šeimą. Sakytum, nieko blogo tame nėra, nes Biblija nurodo visuotinį visų žmonių pašaukimą į šeimą, kuri yra pati geriausia vieta žmogui gimti, augti, gyventi ir mirti. Dievas myli šeimą ir ją laimina.

Celibato reikalavimas čia sakytum yra dirbtinis. Ir popiežiai ne kartą patvirtino, kad tai nėra dogma. Maža to, likau apstulbintas  vieno stačiatikių kunigo apreiškimo, kad penktasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas įsakė kunigams ženytis. Dėl dviejų priežasčių: kad nenutoltų nuo žmonių, kad išlaikytų gyvenime tvarką. Panašu, ir Rytų bei Vakarų bažnytinis skylimas įvyko taip pat ir dėl popiežiaus įsakyto visuotinio dvasininkų celibato. Stačiatikių dvasininkų statistikos rodo, jog apie 80 procentų yra vedę.

Visgi ir Rytų Bažnyčioje egzistuoja vienuolinis luomas ir celibatas. Vienuolinis pašaukimas yra senas kaip ir pati krikščionybė, siekia net ankstesnius laikus, pavyzdžiui esėnų atsiskyrėlių. Bažnyčia gerbia ir pripažįsta celibatinio gyvenimo formą, Jėzaus parodytą, apaštalo Pauliaus išgirtą.

Grįžtant prie Pranciškaus. Pašauktam Dievo būti vienuoliu trokšti šeimos reiškia ne ką kitą tik paties velnio gundymą. Tai suprasdamas ir norėdamas nugalėti įsiaudrinusias aistras jis ėmė ridenti sniego kamuolius ir statyti sniego senius. Nulipdytą pirmą balvoną pavadino žmona, o toliau iki visiško nukritimo lipdė sniego vaikus-senius besmegenius-balvoniukus. Šv.Pranciškaus šeima – pablūdęs nuo aistros vyras, ledinė žmona ir besmegeniai vaikai.

Ko negalėjo suteikti Pranaciškus jiems – Dievo dvasios, kuri iš žemės nulipdytą pirmąjį žmogų padarė gyva būtybe. Bet ko jis pamokė tuo įvykiu? Vyrui nederėtų kurti tokios nevykusios šeimos: iš savo žmonos daryti žiemos baidyklės ir vaikų – balvoniukais.