Šv.Kryžiaus išaukštinimo šventės proga

kvirinalo.kryzius

Rugsėjo 14 d. Romos Katalikų liturgijoje – Kryžiaus išaukštinimo šventė. Kryžius – Jėzaus pasiaukojimo, jo gailestingumo, mūsų išgelbėjimo, krikščionių tikėjimo  ženklas.

Laikui bėgant gyvenimo įvykiai, įžvalgos ir išgirstos kitų mintys naujai nušviečia Kryžiaus paslaptį. Šiais metais lankantis Romoje visiškai atsitiktinai užklydau į Sant’Andrea al Quirinale bažnyčią prie Italijos Respublikos prezidentūros. Ten užtikau Nukryžiuotojo skulptūrą.

Kristaus kryžiaus akivaizdoje visada suvirpa širdis, tačiau šioje bažnytėlėje kažkaip ypatingai. Kaip apaštalams degė širdis einant su prisikėlusiu Jėzumi į Emauso kaimą, taip ir čia liepsnojo širdis to kryžiaus artumoje. Ne visada taip būna. Kažkas ypatingo: vidiniai traukė, užlaikė, jaudino, skatino pasimelsti ir pamąstyti – Kristus kalbino sielą.

Gyvenime tokį įspūdį prie Kryžiaus buvau pajutęs tik Vandžiogalos bažnyčioje, kurioje yra malonėmis garsi Nukryžiuotojo skulptūra, jau daugiau kaip tris šimtmečius gerbiama ir liudijanti išklausytas maldas, suteiktą malonę prašantiems. Praeitą vasarą išgirdau pasakojimą, jog moteris, kuri yra gydytoja, pati sunkiai sirgdama buvo išgydyta prie maloningoje Kryžiaus Vandžiogalos bažnyčioje.

Kryžiaus simbolio esmė yra visur ta pati, gal tik nevienodai meniškai išreikšta. Tačiau kaip šv.Pranciškui Asyžiečiui San Damiano bažnytėlėje iš kryžiaus prabilo Viešpats, taip ir daugelyje vietų Viešpats prabyla į savo žmones. Gal ne tiesiogiai, ne akivaizdžiai, tačiau širdyje, per stebuklingus ženklus ir išklausytas maldas. Taip jis parodo, jog neapleido savųjų, lydi savo globa.

Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.