Šv. Kryžiaus išaukštinimas

Kryžiaus išaukštinimo atlaidai sutelkia mūsų mintis į Kryžiaus temą, kuri nėra labai populiari, kadangi čia kalbama apie kančią. Jau apaštalas Paulius prieš du tūkstančius metų rašė, jog kryžius pasauliui yra kvailystė, bet mums tikintiesiems yra išganymo galybė.

Kartą vienas penktokėlis, mažas filosofas su akinukais manęs klausė: kunige, kodėl pasaulyje tiek neteisybės: miškas auga šimtą metų, o sudega per tris valandas? Panašių klausimų galime užduoti kiekvienas: kodėl namą reikia statyti metus, kitus, trejus, o nukritusi bomba jį sudaužo į šipulius per akimirką? Kodėl ne atvirkščiai: namą pastatai per sekundę, o jis griūna per dešimt metų?

Kodėl ant geležinkelio bėgių auga kai kurios piktžolės, o neauga rožės? Dar niekas neaugino ūsnių šiltnamyje, o rožės neaugo ant bėgių, nes joms reikia šilumos, geros žemės, rūpesčio. Kodėl pasaulyje beliko vienas baltasis raganosis, o žiurkių (atsiprašau) yra kur kas daugiau nei žmonių, kelios dešimtys milijardų. Kodėl blogis yra toks gausus, greitas ir lengvas, o gėris taip sunkiai skleidžiasi?

Per trumpą laikotarpį žmogus sugebėjo užteršti, sunaikinti gamtą. Lietuvoje išnyko du šimtai augalų, gyvūnų rūšių, o pasaulyje išnaikintos kelios dešimtys tūkstančių. Atsidūrėme prie ekologinės katastrofos slenksčio. Jei pradėtume gamtą gelbėti, mums prireiktų šimtmečių. Numesti plastmasinę šiukšlę užtrunka akimirką, o ji gulės, irs ir terš daugybę metų.

Iš tikrųjų, kaip greitai mes pasiduodame blogiems jausmams, kaip greitai galima padaryti klaidą ar nusikaltimą. Ar smarkiai reikia stengtis, kad susinervuotum, susikeiktum? Ar reikia stengtis, kad netyros mintys ateitų? Jos momentaliai perskrodžia protus ir širdis. Apkalbėti, aprėkti, pameluoti – kaip lengva, tiesiog su vėjeliu darome tai.

Ar teko girdėti pranešimą per televiziją ar skaityti laikraštyje, kad, pavyzdžiui, jauni vyrukai įsiveržė į aštuoniasdešimtmetės moters namus, čia viską gražiai sutvarkė, išplovė grindis ir langus, suskaldė malkas, nukasė bulves ir dar palaistė pelargonijas ant palangės? Kodėl gi ne? Juk jie taip norėjo kažką gera padaryti, tiesiog nebetvėrė kailyje, per prievartą buvo geri. Deja, tai yra iš pasakų srities, kadangi jie įsilaužia tam, kad kažką blogo padarytų, seną žmogų nuskriaustų. Būti blogais jiems kur kas lengviau nei gerais. Blogis yra dinamiškas, energingas, greitas, užvaldantis, ir, kaip dažnai matome, – jaunatviškas.

Paklauskime mokytojų, ar nėra jiems taip atsitikę, jog visa mokinių klasė reikalaudami skanduodami šaukė: prašome mums duoti daugiau namų darbų, mes norime pasilikti po pamokų spręsti matematikos užduočių, mokytis gramatikos taisyklių, mes reikalaujame, kad diktantai ir kontroliniai būtų kasdien.  Tai iš fantastikos srities. Jei jau ateina mokiniai kalbėtis, tai tik skųstis, jog mokslas yra per sunkus, jog per daug reikalaujama, jog mokytojas yra per griežtas.

Kad padarytum kažką gero, kiek reikia stengtis, prisikankinti. Rojuje buvo kitaip: daryti gėrį buvo lengva, buvo paprasta, o daryti blogį buvo neįmanoma. Bet padedami blogio autoriaus – šėtono – pirmieji tėvai padarė sunkų blogį, kuris įsiskverbė į kiekvieną jų ląstelę. Blogis tapo perduotas mums, mes jį toliau perduodame kitiems. Tai vadiname gimtąja nuodėme, žmogaus prigimtiniu pagedimu, polinkiu į blogį. Todėl gėrį pakeitė blogis, blogis dažnai ima vyrauti. Darant gėrį būna toks didelis pasipriešinimas, net iki didžiausių absurdų. Antai Respublikos valdžiai ėmus kovoti su alkoholizmu, visi sukilo prieš. Net ir alkoholikų žmonos, kurios gauna į skudurus nuo girtų vyrų ar patiria veido masažą su mėlynėmis, net ir tos keikia ministrą Verygą. Tegul degtinė liejasi laisvai, nes mes esame blogio apvaldyti ir nenorime gėrio.

Dievas atsiuntė savo sūnų Jėzų Kristų, kad išvaduotų mus iš blogio. Kai skaitome Evangeliją atrandame, kad jis ėjo per pasaulį darydamas gera: gydydamas ligonius, išvarinėdamas demonus, mokydamas tiesos, maitindamas išalkusius. Visas pasaulis ir pragaras sukilo prieš jį, intrigos liejosi jam sustabdyti. Kiek jam reikėjo patirti neapykantos, persekiojimų todėl, jog darė gėrį. Bet Jėzus nieko nepaisydamas darė gėrį net tada, kai velnias nusprendė jį pražudyti savo tarnų rankomis. Niekinamas, teisiamas, kankinamas, erškėčiais vainikuojamas, kalamas prie kryžiaus jis meldė Dievo atleidimo savo budeliams: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Šėtonas norėjo, kad jis nebedarytų gėrio, kad jis imtų nekęsti savo budelių, kad juos keiktų, atkeršytų, nubaustų.

Jėzui daug kainavo išlikti geru, daryti gėrį ir nepasiduoti blogiui. Jis pirmas iš žmonių, kuris buvo laisvas nuo blogio ir kuris davė mums malonę išsivaduoti iš blogio ir įsitvirtinti gėryje. Jis atvėrė duris į gėrio pasaulį. Štai žiūrėkite, esame bažnyčioje, yra bažnyčios durys, galime ateiti ir išeiti. Panašiai Jėzus atvėrė mums duris į Dangų, kad galėtume palikti blogio apvaldytą pasaulį ir eiti į gėrį. Bet tomis durimis yra kryžius, nes darant gėrį, pasirinkus gėrio kelią reikės daug pastangų, reikės atlaikyti prieštaravimus ir puolimus.

Katalikybė yra ryžtingųjų religija, kurie eina į Dangų. Kelias į dangų veda per kryžių, t.y. darant gėrį ir įveikiant blogį. Tai neįmanoma be pastangų, kovos, kančios, kantrybės ir išsižadėjimų. Jėzus mums atvėrė vartus į Dangų, gyvenimą geroje laisvėje. Koks yra Dangus? Jėzus tepasakė: ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, ko žmogus negali įsivaizduoti. Toks nuostabus yra Dangus. Kartą per tikybos pamoką buvo kalbama apie angelus, ir mokytojas paprašė nupiešti mokinius įsivaizduojamą angelą. Vienas berniukas nupiešė angelą su trimis sparnais. Mokytojas klausia: Jonuk, ar tu matei angelą su trimis sparnais? Jonukas sako:  tamsta mokytojau, o jūs ar matėte angelą su dviem sparnais? Taigi, negali žinoti, kas yra Dangus. Gal sutiksime angelą su šešiais sparnais, nes gėris yra kūrybingas.

Velnias mums siūlo tik pragaro kamerą, kurią padidinti galima kam alkoholio, kam narkotikų, kam palaidumo, kam puikybės ar kitų ydų pagalba. Jėzus reikalauja nutraukti prisirišimą prie blogio, prie nuodėmės.

Kryžiaus išaukštinimo šventė mums skelbia, jog kryžius viską ir visus išaukština, kurie su Dievo pagalba yra pasiryžę yra gėrį kurti ir blogį nugalėti.

Vienoje bažnyčioje mačiau šv. Šeimos paveikslą: švč. Marija gamina valgį, šv. Juozapas meistrauja kažkokį baldą, o vaikelis Jėzus padaręs kryželį mamai jį rodo. Jis tam gimė, tam atėjo, kad darytų gėrį ir nugalėtų blogį, kad atiduotų savo gyvybę mūsų nuodėmėms nuplauti. Jis nuo mažų dienų žinojo savo misiją, jai ruošėsi. Kaip sunku yra nuo mažų dienų žinoti, jog tau teks daugybę sunkumų, kančių iškentėti, daug išsižadėti.

Kai mes meldžiamės į kryžių, turime jį namuose, jį bučiuojame, mes pagerbiame Dievo meilė mums, mes prašome stiprybės kantriai kurti gėrį, keistis į gerą ir nugalėti blogį. Mes norime, kad kryžius kabėtų mūsų namuose, klasėse, merijose, ligoninėse, kalėjimuose, kad mes visi mokytumės iš Jėzaus pasiaukojančios meilės ir ištvermės. Mes nepropaguojame kančios dėl kančios, bet tikrą Dievo, artimo ir tėvynės meilę, kuri pasireiškia per pareigų ir iššūkių kryželį. Savo kryžiumi aš atsiliepiu į Jėzaus kryžių. Pasaulis bėga nuo kryžiaus, visur propaguojamas nuskausminimas: kentėti negalima, visur skelbiama, jog nuo kančios ir sunkumų reikia bėgti. Sutuoktiniai bėga į skyrybas, tėvai palieka vaikus, tautiečiai palieka šalį ir t.t. Bet kas nuo kančios bėga, tą kančia dvigubai ar trigubai pasiveja ir užgula. Kažkiek reikia pakentėti, kad viskas būtų gerai. Kadangi pakentėsi, todėl viskas bus gerai.

Girdėjau tokį pasakojimą, jog žmogus panoro savo nešamą pareigų ir nepatogumų kryžių palengvinti: kam taip sunkiai nešti, galima nupjauti kažkiek balkį ir skersinį. Po kurio laiko vėl pritrumpina, ir taip kelis kartus, kol liko nedidelis kryželis, kurį galima ant kaklo pasikabinti. Kai tas žmogus priėjo bedugnę, jam pritrūko kryžiaus ilgio pereiti į kitą pusę. Panašiai mėgstame sau viską palengvinti, bet tada nebegalime rasti išeičių, nėra tilto. Kartais girdžiu tokių pasakymų: malda, bažnyčia man nieko neduoda. Kodėl neduoda, todėl kad į metus kelis kartus meldiesi ir į bažnyčią ateini. Yra Dievo įsakymas švęsti sekmadienį, todėl tol, kol neateisi kas sekmadienį į bažnyčią, tol nieko tau ir nepadės, niekas nesikeis, nesispręs. Kol nepradėsi kasdien nuoširdžiai melstis, tol nieko gero nesitikėk. Taip, sekmadienis, kasdienės maldos yra pareigos kryželis, bet jei jį nešu, tik tada galiu patirti jo palaimą. Tu sutrumpinai savo kryželius ir tikiesi Dievo palaimos, pergalės ir laimės? Užmiršk. Kasdienė malda bent ryte ir vakare. Išmėtėm visam maldas, tik persižegnoja ir labanakt. Paskui jau net ir nebesižegnoja. Ir tada isterikuojame, kodėl nėra palaimos. Išmėtyti pasninkai, išpažintys, jokių moralinių principų, kovos, pajaciška liturgija. Lengva religija be kryžiaus – vadinasi be Jėzaus ir jo atpirkimo.

Šiandien aukštiname Kryžių To, kurio gerumas kainavo daug kantrybės, kančios ir gerų darbų. Jo Kryžius išaukštins visus, kurie elgsis panašiai kaip jis, vesdamas juos į Dangaus gėrį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.