Šv. Bernardo Klerviečio (iš Clairvaux) „dvylika puikybės laipsnių“

Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijoje, Burgundijos regiono Fonteino miestelyje. Buvo  garsus poetas, mistikas, pamokslininkas, Klervo vienuolyno abatas, pirmasis benediktinų vienuolijos atšakos – cistersų – šventasis, kurį popiežius Pijus VII paskelbė „Bažnyčios daktaru“ dėl jo vertingo indėlio teologijoje ir dvasingume. Per savo gyvenimą įsteigė virš pusšimčio vienuolynų. Mirė saulaukęs 63 metų 1153 rugpjūčio 21 d. kaip visuotinai gerbiamas, daug nusipelnęs ir šventumu garsėjęs vienuolis.

Krikščioniškas gyvenimas apibrėžiamas dalyvavimu gėrio pasaulyje per malonę, dorybes ir vertybes, tačiau ydos paneigia ir įtvirtina žmogų nuopuolio tikrovėje, padarydamos jį šėtono tarnu ir pragaro dalininku. Bernardo mokymas apie puikybę ir jos laipsnius nėra plačiai žinomas, nors yra gan originalus ir įdomus. Jis tęsia dykumos ir Bažnyčios tėvų tarpe gan plačiai aptarinėtą dorybių ir nedorybių temą, nurodant priežastis ir sąryšį, apraiškas ir padarinius, sprendimo būdus ir nuoseklumą.

Šv.Bernardas savo svarstymus apie puikybę dedikuoja broliui Gotfridui. Jis teisinasi, kad negalėjo aprašyti kelionės į nuolankumą, kadangi jam lengviau sekasi leistis puikybės laiptais, ir kad apie nuolankumą geriau pasiskaitytų šv.Benedikto veikaluose.

Puikybė yra pati sunkiausia dvasios liga ir yda, kuri iš esmės trukdo žmogui artėti prie Dievo, sugyventi su žmonėmis, subręsti ir siekti šventumo. Pasak šv.Bernardo, tuos dvylika puikybės laipsnių, žingsnių galima sutraukti į tris, kadangi pirmieji šeši laipsniai veda link paniekos broliams, kiti keturi – link paniekos vyresnybei, du paskutiniai – link paniekos Dievui. Pavyzdžių savo svarstymams šv.Bernardas sėmėsi iš šv.Rašto aprašomų istorijų, asmenų ir simbolių, jų rado ir vienuolių gyvenime.

Pirmasis puikybės laipsnis – smalsumas – pasireiškia tuo, jog žmogus nesirūpina savimi, savo vidaus ir gyvenimo būkle, tačiau ima perdėtai domėtis kitų nuodėmėmis. Bernardas nesveiką  domėjimąsi kitų klaidomis vadina „ožių ganymu“ ir ragina šv.Rašto žodžiais uoliai saugoti savo širdį, žvelgti į žemę ir pažinti save, jog esi dulkė ir dulke virsi. Jei žmogus labiau susitelktų ties savimi, nekiltų noro per daug kreipti dėmesio į kitus. Tik dviem atvejais galima žiūrėti į kitus ir juos nagrinėti: kai prašai pagalbos, ir kai suteiki pagalbą.

Bernardas išskiria kvailą smalsumą ir domėjimąsi kvailumu, kurie yra pražūtingi ir asmeniškai, ir draugams, ir priešams. Pavyzdžiu jis pateikia Šėtoną ir Ievą, kurie prarado Rojų per didelį susidomėjimą netinkamais dalykais, užsidegusį juose nuodėmingą troškimą ir siekimą. Tai pagimdo kvailumą, kuris, pasak Bernardo, yra antrasis puikybės laipsnis.

Besidomintis kitais, o ne savimi, į mažesnius už save žvelgia su pajuoka, o į aukštesnius už save žvelgia su pavydu. Jį kankina puikavimasis, panieka, piktumas ir tuštybė, o virš visko – puikybė. Tokio žmogaus kalba gali būti ir trumpa, ir gausi, bet visada paviršutiniška, ironiška, liūdna ir beprasmė.

Trečiasis puikybės laipsnis yra piktdžiuga, kai smukęs dviem puikybės laipsniais žemyn asmuo praranda tikrąjį džiaugsmą, jo džiaugsmas susimaišo su liūdesiu, pavydu ir neapykanta. Negalėdamas pakelti pažeminimo, bando ieškoti klaidingos paguodos. Toks asmuo ignoruodamas savo būvimą menkysta ima liguistai ir melagingai girtis, laido beprasmius, pigius ar nepadorius juokelius ne laiku ir ne vietoj, nesivaldo garsiai ir be kuklumo juokdamasis, cypauja ir pliurpia kaip pradurta pūslė, išleisdamas iš savo ligotos širdies susikaupusį kvailystės vėją.

Pagyrūniškumas veda žmogų į ketvirtą puikybės laipsnį – didžiavimąsi, kai išpuikėlis trokšta ir alksta klausytojų, prieš kuriuos galėtų pasirodyti ir parodyti savo tuštybės teatrą, idant visi sužinotų, koks jis nuostabus ir didis esąs. Jis tiesiog trykšta sąmoju, pasitelkia posakius, citatas, pompastiką, mokslinius ir pseudo argumentus ir elementus, duoda atsakymus į klausimus, kurių niekas neklausė, pertraukinėja kitus, būna nepatenkintas, kad neleidžiama ilgiau kalbėti. Tokiam nerūpi kitus sutvirtinti, bet tik save išaukštinti ir demonstruoti savo retorinius sugebėjimus ir tariamą išsilavinimą. Nors mėgsta pasirodyti kaip dorybės ir pamaldumo žinovas, bet geriausiai jam sekasi kalbėti apie pasaulio tuščias pramogas ir reikalus. Jo didžiavimąsį išduoda daugiažodžiavimas, kuris veda prie kito puikybės laipsnio – savo asmens kulto arba susireikšminimo.

Išpuikėliui pagyrūnui sunku ištverti nepasirodžius prieš kitus, neišsiskiriant iš kitų. Jis stengsis atrodyti geresnis ir tobulesnis už kitus vien tam, kad pasirodytų ir išsiskirtų. „Nesu toks kaip kiti žmonės“ – galvoja jis lygiai taip pat kaip Jėzaus palyginimo fariziejus. Jis gali nusipasnikauti iki nukritimo, kad tik išsiskirtų iš kitų, sulauktų visų dėmesio ir palankios nuomonės. Dėl šios priežasties jis neturės ramybės, jei kas nors jį pralenks. Jis bus visada tingus bendruose reikaluose, bet pilnas entuziazmo, kur galėtų pasirodyti vienas. Kaip rašo Bernardas, toks vienuolis snaudžia per bendras pamaldas, tačiau mielai pasilieka po jų vienas bažnyčioje, kad paprasti ir naivūs žmonės imtų tikėti jo pamaldumu ir atsidavimu bei jį girtų.

Būdamas priklausomas nuo kitų nuomonės, toks asmuo yra įsitikinęs, jog tikrai yra už kitus geresnis, todėl sakomus mandagumo ar pataikūniškus komplimentus jis traktuoja kaip užsitarnautus ir pagrįstus. Ir tai vadinama išpuikimu – penktuoju puikybės laipsniu, kuris veda link šeštojo – nepamatuoto pasitikėjimo savimi.

Savo ypatingumu įtikėjęs išpuikėlis stengiasi užimti garbingiausias vietas, pasisakyti pirmas. Jis atvyksta neprašytas, kišasi į svetimus reikalus, ima keisti tvarką, kvestionuoja sprendimus, niekais verčia visa, kas ne jo padaryta. Jis teisia teisėjus, įtarinėja tuos, kurie abejoja jo kompetencija, niekina paprastus darbus, jaučiasi esąs pašauktas tik dideliems darbams. Įspėtas ar pamokytas toks asmuo ima kalbėti pagiežingai, ir tai reiškia, jog žmogus nusirito iki aštunto puikybės laipsnio – nuodėmės gynimo.

Pasak Bernardo, yra daug būdų nuodėmei pateisinti: kaltinant kitus, švelninant aplinkybes, slapstantis už geros valios ir t.t. Toks asmuo nekalba tiesos apie savo vidines nuodėmes, kadangi jis neigia ir tas, kurios yra viešai matomos. Tai reiškia, jog pasistūmėjo iki devinto puikybės laispnio – melgango nuodėmių pripažinimo.

Labiausiai pavojingas dalykas yra įnirtingas nuodėmių teisinimas, pasireiškiantis per išpuikusį ir melagingą jų išpažinimą. Apsimestinis prisipažinimas, atgailos teatras su ašaromis, rypavimu ir nuolankumo gestų atlikimas, išgalvotų dalykų kalbėjimas tokiam yra tik klastingas būdas išvengti atsakomybės už žinomas nuodėmes, taip sukuriant gražaus viešo prisipažinimo įspūdį, kuris iškreipia ir tiesą, ir neišreiškia vidinės atgailos.

Apsimestinis, „išpuikėliškas“ nuolankumas atitolina žmonių pasmerkimą ir pasibjaurėjimą, bet neatlaiko net ir menkiausios kritikos ar bausmės, nes tuojau pat pratrūkstama pykčiu ir pasipriešinimu. Siaubingą gėdą išgyvena išpuikėlis, kai jo gudrybės tampa atskleistos. Jis praranda ramybę, šlovę, tačiau nepergyvena dėl nuodėmės, todėl reaguoja beviltišku maištu, kuris yra dešimtasis puikybės laipsnis.

Savo svarstymuose šv.Bernardas kalba apie vienuolius, tačiau jie tinka ir pasauliečių gyvenimui, todėl ne tik peržengęs dešimtąjį puikybės slenkstį vienuolis, bet pasaulietis nusirita į vienuoliktąjį puikybės laipsnį – beatodairišką, lengvą nuodėmių darymą. Išmestas ar išėjęs iš vienuolyno asmuo, maištaujantis prieš tikėjimą pasaulietis papuola į palaidumą ir neapykantą Dievui. Patarlių knygoje rašoma, kad kai bedievis įpuola į nuodėmių gelmę, ima nekęsti. Jis nebeturi nei gėdos, nei baimės; nei brolių, nei vyresniųjų, kuriuos gerbtų ir klausytų, todėl leidžiasi į visišką savivalę, tenkina savo aistras, tačiau dar turi kažkokią pagarbą ir baimę Dievui, todėl jo valia dar susvyruoja prieš įvykdant nuodėmę. Tačiau kaip brendant per upės gelmę bangos apsemia žmogų, taip nuodėmių sūkurys nusineša nusidėjėlį į priklausomybę ir įpratimą, kurie liudija, jog pasiektas yra dvyliktasis ir paskutinis puikybės laiptelis į pragaro gelmę.

Žmogaus protas užmiega, kai užsidega aistros, vis labiau ir labiau jis darosi savo nuodėmių vergas, todėl kaip išprotėjęs ima savyje teigti, jog Dievo nėra. Stovintys puikybės laiptų viduryje dar išgyvena sąžinės skausmą ir proto prašviesėjimus, baiminasi amžino pasmerkimo, bando kovoti. Ant žemiausio puikybės laipto stovintys be trukdžių ir lengvai skuba į velnio glėbį. Tie kas kopia dorybių laiptais aukštyn link gyvenimo ir išganymo, juos paskatina meilė. Einantys žemyn aistrų pakopom yra skatinami niekingumo ir iškrypėliškumo. Vieniems saugumo suteikia tiesa, o kitiems – apakimas, todėl pastarieji praranda Dievo baimę ir ima jo nekęsti.