Švenčiame Arkangelo Mykolo atlaidus, todėl klausiame, kas yra žmogus, ir kas yra angelas. Tiek žmogus, tiek angelai yra protingos, nemirtingos ir laisvos būtybės. Nors Dievas jas sukūrė iš meilės ir didingus, tačiau jie yra kūriniai, o kūrinys nėra Dievas.

Kaip liudija šv. Raštas, angelai ir žmonės turėjo išbandymą, kuris pagrįstas buvo paprastu dalyku: žinoti savo vietą, išlikti tuo, kuo esi, laisvai ir su meile pripažinti Dievo autoritetą. Arkangelas Šv. Mykolas ir kiti du trečdaliai angelų išbandymą atlaikė: priėmė tiesą, jog Dievu yra ne jie, bet Viešpats.

Kažkada žmogus buvo irgi nuostabus ir didingas, šalia Dievo. Kas atsitiko su žmonėmis? Jo nuodėmė buvo ne obuolių vogimas iš Dievo sodo, bet kažkas rimčiau. Žinoma, negalima vogti, bet nemanau, kad obuolių vogimas iš klebonijos sodo būtų sunki nuodėmė. Žinome, kad pirmieji tėvai neatsispyrė pagundai susidievinti.

Panašiai Dievas reikalauja iš mūsų klusnumo ir pripažinti save tuo, kas esi. Tu esi nuostabus kūrinys, bet tu nesi Dievas. Bet kas darosi dabar: daugumas žmonių pasidarė kaip Adomas ir Ieva, jie sako: man nei Dievas, nei Bažnyčia, nei kunigai, nei biblija, nei valdžia nenurodinės, aš pats nuspręsiu, kas yra tiesa, aš sau esu dievas. Ypač daug susidievinimo apraiškų mes pastebime valdžios ir turtuolių tarpe.

Žmogus buvo sukurtas didingas. Juokaujant galima sakyti, kad važinėjosi su Dievu po dangų jo karietoje kaip karalaitis, tačiau tačiau atsitiko avarija, jis persisvėrė, iškrito iš karietos ir trenkėsi galva į žemę. O kaip būna su žmogumi, kuris gauna pagaliu per galvą arba kuris atsitrenkia galva į kietą pagrindą? Praranda atmintį, nebesusivokia, kur yra, užmiršta savo vardą, svirduliuoja, yra apsvaigęs. Gal todėl naudojame tą būseną apibūdinantį žodį – prietranka. Štai kas mums pasidarė, mes esame susitrenkę galvas, užmiršę kas esame, esame prietrankos ir tos problemos su galva daugumai nepraeina visą gyvenimą.

Jaučiame, kad esame atėję iš kažkokios didingos praeities, nes visi instinktyviai giname savo orumą, jaučiame savo ypatingumą, garbę, mėgstame susireikšminti, bet širdyje jaučiame kažkokį pažeminimo ir nepilnavertiškumo kartėlį.

Šuo džiaugiasi turėdamas savo budą. Paršiukas linksmas kriuksi turėdamas pilną lovį ir gardelį. Vištos laimingos, kad gali pavaikščioti po kiemą, palesti sliekų ar kviečių. O žmogus nuolat nepatenkintas, vis kažko trokšta, ilgisi, siekia begalybės. Jo širdis nepasotinama, nes jis buvo sutvertas aukštesniems dalykams.

Kartą vienas pažįstamas pasakojo apie savo alkoholiką brolį, kuris buvo priimtas į reabilitacijos centrą pasigydyti. Tam vyrui buvo pasakytos taisyklės: čia valgykla, čia kiemas, čia dirbtuvės, čia daržas, gali čia visur vaikščioti. Tik viena taisyklė draudė nueiti toliau nei už sodybos gale esančio medžio. Tvorų ten nebuvo, tik medis galulaukėje. Buvo pasakyta: nueisi toliau nei medis, būsiu tą pačią akimirką atleistas ir galėsi važiuoti namo. Kadangi puikybe sergantis žmogus nejaučia, nepripažįsta ribų, todėl jam buvo toks pažeminimas, apribojimas: nenueisi toliau už medžio galulaukėje. Vat imsiu ir nueisiu – kas čia per kvaili įstatymai? O čia visur stovi kameros, užfiksavo ir viso gero, kraukis mantą, važiuok ir sukis kaip išmanai. Alkoholikų, narkomanų, lošėjų pagrindinė problema yra puikybė, todėl jie turi būti kultūringai ar nekultūringai pažeminti iki tiek, kad nebenorėtų būti išpuikę. Ne tik jiems, bet ir mums yra sunku su ribų pripažinimu.

Dievas pasakė: mano yra teismas, todėl neteisk kito žmogaus. Kas teisia kitą, tas savinasi Dievo vietą, tas save laiko Dievu. Paskaičiuokite, kiek per dieną nuteisiate, pasmerkiate, apkalbate kitą žmogų. Vieną moterį paprašiau suskaičiuoti, kiek kartų šią dieną apkalbėjo: visus kaimynus apkalbėjo, valdžią smerkė, net savo vyrą apkalbėjo bendraudama su seserimi, nekalbant apie kleboną. Gavosi beveik trisdešimt asmenų. Tiek kartų ji statė save į Dievo vietą, būdama nusidėjėlė, išmestos iš Rojaus Ievos dukra.

Tie, kas padarė abortą, kas gamino vaikus kolbose, kas žudė ir mirčiai teisė nekaltus žmones, argi jie nestatė savęs į Dievo vietą, būdami tik paskutiniais išgamomis? Ar tie, kurie Olandijoje nužudo cheminiais preparatais sunkiai sergančius ligonius, kitaip sakant atlieka eutanazija, nestato savęs į Dievo vietą, spręsdami, kam mirti, o kam gyventi?

Ar medikai, mokslininkai, genetikai, chemikai ir kiti, kurie apnuodijo žemę, naikina gamtą, neperžengia ribų, nežaidžia velniško savęs sudievinimo žaidimų? Kur prives genetiškai pakeisti augalai, gyvūnai, užteršta ir naikinama gamta?

Mes turime nuolatos susimąstyti ir pasakyti: Dieve, atsiprašau, aš peržengiau ribas, aš užmiršau, kad nesu Dievas, kad man negalima brautis į Tavo sritį, į Tavo vietą.

Po to, kai Adomas nusidėjo ir peržengė ribas, rašoma, jis netapo pasaulio valdovu, neužėmė Dievo sosto, bet pasislėpė krūmuose. Dievas šaukia jį: Adomai, kur esi? Ar ne komedija: vietoj rojaus beliko krūmai. Argi Dievas nežinojo, kur tas pasislėpė? Ar gali žmogus pasislėpti nuo Aukščiausiojo? Žmogus gali pasislėpti tik savo klaidingų minčių pasaulyje, kuris tampa tikru labirintu, neleidžiančiu jam grįžti pas Dievą.

Adomas teisinosi, jog yra nuogas, jog jam gėda stoti prieš Dievą. Ar ne paradoksas: Adomas siekė susidievinti, o stovi krūmuose ištiktas gėdos. Tėvas Stanislovas yra sakęs, kad jei kas nori žmogų padaryti angelu, padarys asilu. O jei kas nori būti kaip Dievas, tas tampa asilu kvadratu. Bet nežeminkime asilo, vadindami žmones asilais, kadangi dar nei vienas asilas nepretendavo būti žmogumi. Štai žmogus, štai nukarūnuotas nuogas princas, štai puolęs, save pažeminęs, persmelktas nenuplaunamos gėdos.

Pirmasis kuris ėmė save aukštinti ir dievinti yra angelas Liuciferis, kuris paskui save į puikybės kelią patraukė vieną trečdalį angelų. Jis sugundė ir pirmuosius tėvus. Jis gundo toliau ir mus susidievinti, kai tuo tarpu esame tik dulkės.

Dievas nusprendė gelbėti apsigavusį žmogų. Jis pasakė, jog sukels nesantaiką tarp velnio ir moters palikuonių. Gyvatė tykos įgelti į kulnį moters sūnui, o jos palikuonis sutrins savo koja gyvatės galvą. Tai buvo pranašystė, jog M.Marijos sūnus Jėzus Kristus parodys velnio klastą, atmes jo pagundas susidievinti, būti tuo, kuo nesi, peržengti ribas. Tai jis parodė ypač dykumoje ir kentėdamas ant kryžiaus.

Ant kulnies mes stojame, einame. Kai kulnis sužeista, mes šlubuojame, negalime ilgai išstovėti. Velnias pakenkė jėzui tik tiek, kiek gyvatės įkandimas į kulnį. Sukelė jam skausmą, bet neužvaldė jo mąstymo. Tai simbolis ir to, kad kiekvienas iš mūsų esame įgeltas, šlubuojame, nebegalime nei stovėti tiesoje, nei joje judėti. Dievas pažadėjo, jog Moters palikuonis, t.y. Marijos sūnus Jėzus, sutrins gyvatės galvą, t.y. melus ir kvailystes išgalvojančią galvą. Privalome trinti velnio galvą, kuri įlenda į mūsų galvą, ir siunčia mums susidievinimo mintis.

Prisiminti, suprasti, kas tu esi ir kas yra Dievas. Tai nėra taip paprasta, tai ilgas ir sunkus dvasinis ir auklėjimo kelias, kad suprastum tiesą apie save. Pop. Pranciškus yra sakęs, kad negalima atrasti gyvenimo prasmės, nežinant savo kilmės, savo šaknų. Tegul šv. Arkangelas Mykolas mums primins, iš kur atėjome, kas esame ir kaip turime elgtis. Tegul jis padės mums nugalėti puolusių angelų klastą.

Tam, kas sekė mintį iki galo, siurprizas. Pagonys baltai buvo galimai susidūrę su arkangelu Mykolu XIII amžiuje. Kaip teigia metraščiai, jotvingiai puldinėjo lenkų teritorijas ir labai vargino žmones, pasiekdami net Liubliną. Viename iš sunkių mūšių Krokuvos kunigaikštis Lešekas Rudasis su kariauna nuoširdžiai meldėsi į šv. Mykolą pagalbos. Staiga danguje pasirodė ant žirgo sėdinčio Mykolo siluetas, kuris įkvėpė krikščionių pulkus ir išgąsdino jotvingius, padrikai pasileidusius bėgti. Dabar baltų palikuonims lietuviams nėra ko bėgti ir bijoti, nes stovi šv. Mykolo pusėje: už Dievą, už tikėjimą, už sielos išganymą.