“Suvalkų koridorius” ir nepilietiškumas – Lietuvos “Achilo kulnas”

JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodges yra teigęs, jog Rusijos Federacija Baltijos šalis galėtų užimti per pusantros – dvi paras, izoliuojant jas nuo Lenkijos ir tuo pačiu nuo NATO „Suvalkų koridoriaus“ ruože. Tai Baltijos šalių “Achilo kulnas”, 65 km ruožas, kuris prasideda Kaliningrado srityje ir baigiasi Baltarusijoje. Abiejuose taškuose yra pakankami kariniai pajėgumai izoliuoti Lietuvą nuo NATO teritoriniu požiūriu. Nebūtina užimti visos Lietuvos teritorijos, užteks to koridoriaus, kad ši šalis taptų visapusiškai izoliuota ir valdoma iš kito “centro”.

Jei taip įvyktų, NATO neturėtų jokių galimybių pasipriešinti šiam žingsniui. Nepakaktų planuojamų užsienio batalionų ir Lietuvos pajėgų atremti šį žygį. Akivaizdu, kad Rusija galėtų pagrasinti atominiu ginklu, jei būtų imtasi atkovoti jos okupuotas NATO nares.

Ar tikrai rizikuos likusios karinės sąjungos narės veltis į didelį ir ilgą konfliktą, kad apgintų nedideles ir nereikšmingas Baltijos šalis? Teoriškai turėtų pasireikšti solidarumo įsipareigojimas, tačiau kai kurių šalių ekonominiai sprendimai parodo, jog praktiniai sumetimai yra aukščiau ideologinių. Pavyzdžiu čia galėtų būti Vokietija, kuri kartu su Rusija tiesia antrą dujotiekį, nepaisydama kitų Baltijos šalių interesų ir protestų. Didieji eilinį kartą nesiskaito ir nulems mažų valstybių ateitį.

Belieka melstis, kad tai neatsitiktų, ir ruoštis, jei tai atsitiktų. Klausimas, ar dar bus kam ginti Lietuvą, nes milijonas pajėgiausių, bet idėjiškai silpniausių jos žmonių emigravo, ir, tikėtina, nemažai likusiųjų baiminsis pasilikti Suvalkų žaibo grėsmėje, kol Lietuva neturės realios karinės galios sulaikyti antpuolį bent kelioms savaitėms, kol atskubės didesnė NATO pagalba.

Žvelgiant iš Lietuvos provincijos ar neturtingo daugiabučio gyventojo perspektyvos, niekas iš esmės nepasikeistų: ar dabar žmogus vargsta, ar paskui teks vargti, vis tas pats. Žvelgiant iš dabartinės valdančios daugumos perspektyvos, irgi mažai kas keistųsi – liktų beveik tie patys ir jiems nebereikėtų drebėti dėl perrinkimo valdomos demokratijos tikrovėje.

Ar Lietuva turi ir supranta savo misiją, pašaukimą, tikslą, dėl kurio būtų verta melstis, darbuotis ir gintis? Savo piliečius skriaudžianti, nemylinti, jų sau nesistengianti laimėti, rimto dvasinio ir ideologinio pagrindo neturinti respublika gali būti jų pačių išduota esminėmis akimirkomis. O koks skirtumas materialiai, kultūriškai ir dvasiškai vargstančiam žmogui, kurį suplyšusį švarką užsidėti, kurį poną keikti: lietuvišką ar rusišką?

koridorius