Sūnaus palaidūno istorija. IV Gavėnios sekmadienis

Du evangelijos palyginime minimi sūnūs – tai du gyvenimo keliai: gėrio ir blogio. Kurį pasirinks žmogus, ypač jaunas? Jaunesnysis sūnus yra dvasiškai nesubrendusio žmogaus įsikūnijimas, kuris pasirenka neatsakingo, neprotingo, moraliai destruktyvaus gyvenimo kelią.

Pasakojime matome, jog tėvas (omenyje turimas Dievas) žvelgia į abu sūnus vienodai tiek istorijos pradžioje, tiek pabaigoje: su meile ir gailestingumu, užjausdamas dėl patirtų netekčių. Bet tėvas užsispyrusio ir pražūčiai pasiryžusio sūnaus nestabdo, nuolankiai atiduoda jo palikimo dalį, išleidžia su viltimi, jog jis grįš pasimokęs.

Evangelijos paklydęs sūnus labai panašus į kiekvieną jauną žmogų. Daug kalbame apie rūpestį jaunimu, sielovadą. Sakome, jog jaunimas yra mūsų visuomenės ateitis, todėl kuriuo keliu pasuks jaunimas, tokia ir bus mūsų visuomenė. Deja, Europa ir jos visuomenės pasuko sūnaus palaidūno keliu, tapo ta pasakojime minima tolima šalis, kurioje klesti linksmybės ir nerūpestingas gyvenimas, ilgainiui nuvesiantis į moralinį ir ekonominį skurdą.

Paauglystė ir jaunystė yra ypatingas žmogaus moralinio, mokslinio, meninio praturtinimo metas, tačiau neretai yra sunkus laikotarpis, kovos metas už gyvenimą kelią. Labai retas žmogus yra patenkintas savo paauglyste ir jaunyste, kadangi ją užtemdo jaunatviškoji puikybė, tinginystė, įvairūs apsėdimai, konfliktai su namais, kultūra ir Dievu. Jaunas žmogus dažnai švaisto savo laiką, sveikatą, galimybes, tikėjimą. Nuolat girdžiu ir man nesvetimą apgailestavimą, kad, girdi, galėjau tobulai išmokti hebrajų, graikų, vokiečių ar kiniečių kalbą, kad galėjau tapti pianino ar vargonų virtuozu, galėjau išmokti konstruoti robotus ir t.t., bet per tą nelemtą tinginystę ir nerūpestingumą galimybės buvo iššvaistytos.

Už savo vaikų gyvenimo kelią daug kuo atsakingi yra tėvai, kai ugdo juos tikėjime, vertybėse, įvairiose srityse, kai stengiasi atitolinti ar sušvelninti jaunystės puikybę, sugedimą, tinginystę ir neatsakingumą. Tėvų ugdomasis spaudimas padaro tai, kad jaunimas sugeba daug ko pasiekti. Keista būna matyti, kad europiečių vaikai nebenori nieko siekti, o tuo tarpu medicinos, technikos ir kitose srityse ima vyrauti azijiečiai.

Šv.Rašte randame Jobo raudą, kuri išreiškia tiesą, ką padaro jaunystės klaidos: “Mano jaunystės nuodėmės įsisunkė į mano kaulus ir su jomis eisiu į kapą”. Tai reiškia, jog kai kurios jaunystės klaidos jaučiamos paskui visą gyvenimą, sunku jų atsikratyti ar iš jų išgyti.

Pas tėvą grįžęs sūnus palaidūnas jau nebuvo sveikas, jaus savo nuodėmių padarinius iki pat savo mirties, tačiau bent suprato tiesą, jog šviesa ir gyvenimas yra ne toje tolimoje kiaulių ir kiaulysčių šalyje, bet tėvo namuose, t.y. tikrojo Dievo tikėjime, kurį mums davė Jėzus Kristus.

Tegul Gavėnia veda mus į susitikimą su gailestinguoju Tėvu išpažinties sakramente ir į Eucharistiją, tą tikrąją dvasinę puotą, į Dangaus laimę, kurioje angelai ir šventieji džiūgauja dėl nusidėjėlių atsivertimo.