Su tikėjimu ir drąsa. XII eil. sekmadienis

Evangelijos pasakojimas perteikia miegančio Kristaus audroje pasakojimą. Apaštalai persigandę budina jį priekaištaudami dėl demonstratyvaus abejingumo didelio pavojaus akivaizdoje.

Miegantis Dievas. Toks abejingas ir tolimas, jog kai kuriems filosofams pasirodė, jog jis yra miręs. Dievas nedalyvaujantis mūsų gyvenime ir nelaimėse. Kodėl? Šis klausimas buvo keliamas po karų baisumų, po žydų holokausto, armenų genocido, sovietiniuose lageriuose nukankinus dešimtis milijonų žmonių, šimtus milijonų nužudžius abortų kabinetuose. Išties, lyg Dievo nebūtų… Jonas Paulius II į klausimą, kur buvo Dievas, vykstant tokiems baisumams, atsakė klausimu apie žmogų: kur buvo žmogus ir jo sąžinė, kai tos tragedijos prasidėjo.

Dievo nedalyvavimo mūsų tragedijose patirtis liudija, jog taip darosi tuomet, kuomet Jis tampa nesvarbus žmonių gyvenime, tarsi Jis neegzistuotų. Kristaus miego paveikslas nurodo į žmogaus užsimiršimą, tikėjimo praradimą ir sąžinės mirtį.

Bibline mintimi, ypač Jono Apokalipsėje, šėlstanti jūra yra pragaro ir blogio simbolis. Kai Dievas miega žmonių širdyse, tuomet ateina velnias ir jo audra, chaoso, sunaikinimo, pavojaus ir mirties siaubas. Įvairios audros aplanko žmones: karai, konfliktai, šeimos problemos, bankrotai, ligos, nelaimės. tuomet atrodo, jog žūvame ir nėra jokios vilties.

Būtent tokiais atvejais reikia prisiminti miegantį Kristų. Jį reikia žadinti savo širdyje, apaštalų pavyzdžiu malda ir prašymu, nes tik jis tramdo velniškas audras ir atneša vėl ramybę.

Lengva tikėti, kai gyvenime ramu ir lengva. Kristus veda apaštalus į auros patirtį, norėdamas juos paruošti būsimoms užduotims ir sunkumams. Istorija liudija, jog Bažnyčios laivą reikėjo laviruoti nuolatinėse sumaištyse ir išbandymuose, todėl jiems reikėjo turėti tikėjimo ir drąsos.

Būti silpnu ir bejėgiu dar nėra tragedija, nes jei žmogus turi tikėjimą ir drąsą, tuomet Dievo malonė labiau pasireiškia. Mūsų atsakas visokiems sunkumams – pagilintas tikėjimas ir išmintinga drąsa.

Šv.Grigalius Nazienzietis apie krikščionis sakė, jog jie panašūs į ėriukus, kai jie mušami per veidą, tačiau tampa panašūs į liūtus, kuomet garbina Švenčiausiąją Trejybę ir darbuojasi jos garbei. Kitaip sakant, jie priima iššūkius ramiai, tačiau nėra ramūs dėl Dievo reikalų: su tikėjimu ir drąsa juos įgyvendina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.