Stumdymasis dėl vietų. XXII sekmadienis

Šio sekmadienio liturgijoje skaitomas Viešpaties Jėzaus palyginimas apie besibraunančius į pirmąsias vietas išpuikėlius, kurie savo gėdai buvo paprašyti pasislinkti iš pirmų vietų į paskutines, ir apie kukliuosius, kurie buvo paprašyti iš paskutiniųjų vietų pasislinkti į garbingesnes. Tai tema apie žmonių nesveiką konkurenciją.

Stumdymaisi dėl aukštesnės vietos vyksta visur, ne tik versle, visuomenėje, politikoje, bet ir Bažnyčioje, ir net mirštančių ligonių tarpe. Kažkas iš besidarbuojančių ligoninėje pasakojo apie du sunkia liga sergančius ir savarankiškai judėti negalinčius ligonius, kurie buvo patalpinti vienoje palatoje. Vienas iš jų gulėjo prie lango, kitas – prie durų. Prie durų esantis turėjo mygtuką pagalbai iškviesti. Gulintis prie lango žmogus pasakojo, kokius nuostabius vaizdus mato, keldamas pavydą savo kaimynui, nes ir jis norėjo būti arčiau lango ir matyti tai, ką anas mato. Atsitiko, kad prie lango gulintis ligonis pasijuto blogai ir paprašė gulinčio prie durų iškviesti pagalbą mygtuko paspaudimu, tačiau tas to nedarė, tikėdamasis greitos ano mirties ir vaizdų pro langą. Taip ir atsitiko, tačiau atsidūręs prie lango jis išvydo tik pilką sieną ir duobėtą aikštelę prieš ją. Paaiškėjo, jog velionis gyrėsi ir blefavo. Net sunkioje ar mirtinoje ligoje žmonės konkuruoja tarpusavyje dėl geresnės vietos, pavydi vienas kitam tikro ar tariamo gėrio, žaidžia keistus žaidimus: kas aukštesnis, geresnis, pirmesnis, kieno viršus ir t.t.

Stumdymasis dėl vietų kur kas dažniau vyksta aukštesniuose visuomenės sluoksniuose ir taip pat žemiausiuose. Konkuruoja ne pirmasis ir paskutinysis, tačiau pirmasis su antruoju ir paskutinysis su priešpaskutiniuoju. Politikai, verslininkai, turtuoliai, menininkai ir atlikėjai kovoja baisias nervų, apkalbų, įtakų ir net smurtines kovas, siekdami būti pirmais. Panašiai varguoliai ir paprastieji vieni kitus šmeižia ir kenkia, nes niekas nenori būti paskutiniuoju ir blogiausiu.

Gyvenimas pilnas kovų už pirmas ir priešpaskutines vietas. Pavydo, gobšumo ir puikybės pažeisti asmenys lipa kitiems per galvas: Kainas užmušė savo brolį Abelį, Judas pardavė Jėzų, kompozitorius Salieri kenkė Mozartui, pasaulietinė kairiųjų užvaldyta valstybė kovoja su Bažnyčia ir t.t. Visi trokšta būti karaliais arba turėti kvailesnių už save. Bet kai per lavonus ir niekšybes pasiekiamos „aukštesnės“ vietos, žmogus pamato ne daugiau kaip pilką beprasmio gyvenimo be vertybių, be tiesos ir meilės sieną.

Kartais galvojame, jog tikras gyvenimas vyksta tik ten „aukštai“, pirmose vietose, kažkur centre, tarsi kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas ten, kuris jis yra ir kas jis yra, būtų mažiau vertingesnis, tarsi paprastoje kasdienybėje Dievo nebūtų ir nereikėtų jo valios pildyti. Istorija pilna pavyzdžių, jog paprasti žmonės turėjo didesnės reikšmės nei valdovai, vyskupai, turtuoliai, kurie tebuvo statistais istoriniame kontekste. Dievas mėgsta pasirinkti paprastuosius, kad sugėdintų didžiūnus, todėl pagrindinį vaidmenį suteikdavo ne karaliams. M.Marijos apsireiškimai paskutiniaisiais amžiais buvo adresuoti vaikams. Rašytojas Siękiewicz aprašė Romos imperatoriaus Nerono ir apaštalo Pauliaus prasilenkimą: daug buvo įvairių imperatorių Romoje, bet realus Romos valdovas nuo tų laikų buvo popiežius Vatikane. Šv. Joana Arkietė nemokėjo skaityti ir rašyti, tačiau išvedė pulkus į mūšį lemtingu momentu. Panašiai tikrasis Lenkijos lyderis komunistinės Lenkijos laikais buvo ne partija, bet kardinolas Wiszynski. Šv. Tėvas Pijus iš Pietrilčinos arba motina Teresė iš Kalkutos darė ir tebedaro kur kas didesnę įtaką negu šimtai gyvenusių ar dabar gyvenančių vyskupų. Tėvas Tedeusz Rydzyk Lenkijoje yra kur kas svaresnė figūra nei kai kurie ministrai ar vyskupai, o jo milijoninė paprastų žmonių auditorija yra veiksmingiausia visuomeninė ir politinė grupė. Kunigas Alfonsas Svarinskas arba tėvas Stanislovas Dobrovolskis padarė kur didesnę moralinę įtaką negu pagrindiniu pogrindžio veikėju skelbiamas tuomet kunigas Sigitas Tamkevičius, kuriam amžininkai prikiša brovimąsi į pirmąsias vietas ir manipuliavimą kitais.

Jėzus savo palyginimu išaiškino, jog krikščionių bendruomenėje neturėtų būti pirmųjų ir paskutiniųjų, stumdymosi dėl geresnių vietų, nes kam daugiau duodama, iš to bus daugiau pareikalauta, ir daugiau gavęs yra pašauktas labiau kitiems pasitarnauti. Katalikiškasis tikėjimas skatina bendruomeniškumą, solidarumą, tarpusavio pagarbą ir pagalbą. Tai geriausia matome šv.Mišiose, kuriose kaip lygūs dalyvauja įvairiausi žmonės. Šv.Augustinas yra sakęs, jog „su jumis esu brolis, bet jums esu vyskupas“.

Jei nelieka tokios nuostatos, tuomet puikybė nužudo gerą vietą laimėjusio asmens moralę. Tai vadinama Nobelio apdovanojimo sindromu, reiškiniu. Kai tik kas gauna Nobelio prizą, liaujasi kūręs, siekęs, atradinėjęs. Kitaip sakant, jei nori sužlugdyti žmogų, duok jam prizą, pirmą vietą. Todėl gan dažnas dalykas, jog prasibrovę į pirmąsias vietas ima stagnuoti, pasidaro primityvūs, tingūs ir neatsakingi. Iš to ir pažinsi žmogų, kad yra karjeristas.

Kažkuris šventasis yra pataręs, jog norint gyventi laimingai, geriau laikytis šešėlyje. Žinoma, pirmiausia – Dievo šešėlyje, jo globoje, bet taip pat ir visuomenine prasme: nelįsti į centrus, į aukštumas, prie pirmų sostų, nes ten verda intrigos, niekšybės, nusikaltimai, vyksta sunkios nuodėmės, siaučia velniškos pagundos. Pasaulį galima keisti darant gera ir nebūvant svarbiame poste. Žinoma, jei tik yra galimybė, reikėtų padėti į svarbius postus ateiti padoriems asmenims, kurie galėtų nuveikti daugiau bendram labui ir užkirsti kelią tautos ir visuomenės demoralizavimui, supriešinimui.