Senuko popiežiaus receptas sergančiai „senutei Europai“

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5)

Šie Šventojo Rašto žodžiai nuskamba įsibėgėjus Adventui, tačiau jie skirti ne kelininkams, juolab kad žiema nėra tinkamas metas keliams taisyti. Jie nurodo į atskirties priežastis, kai visuomenės ir žmonija tampa padalinta į padugnių ir viršūnių, savų ir svetimų, pažeminimo ir puikybės, pasmerktųjų ir išrinktųjų tikrovę, kai vėl statomi ideologiniai, ekonominiai, cocialiniai barjerai tarp žmonių,  grupių, tautų, su gamta, galų gale su Kūrėju. Kvietimas išlyginti čia reiškia ne mums skaudžią ideologinių „buldozerių“ patirtį, siekiant griauti praeitį ir dabartį dėl ateities miražų, tačiau būtinybę panaikinti kliūtis link darnaus bendravimo ir bendradarbiavimo kuriamos ateities.

Prieš prasidedant Adventui,  š.m. lapkričio 25 d., popiežius Pranciškus apsilankė Europos Parlamente Strasbūre. Jo kalboje buvo išsakytos įžvalgos, kas skaldo šių dienų Europą ir žmoniją, kas yra tie kalnai, žemumos ir klystkeliai, kuriuos reikia išlyginti ir ištiesinti, kad galėtų vykti žmonių, idėjų, vertybių ir gėrybių apytaka.

Vedančiąja tema jo pasisakyme buvo žmogaus antgamtinis orumas, gautas iš Dievo, kuris yra bendras visiems žmonėms dėmuo ir lygmuo, pagrindas požiūriui, bendradarbiavimui ir gyvenimui. Buvo priminta, jog ir Europos Sąjungos sumanytojai ir steigėjai rėmėsi apdovanoto antgamtiniu orumu asmens idėja, tikint, kad būtent tokių dauguma sugebės nugalėti pasidalijimus tarp žemyno tautų, skatinti taiką ir bendrystę, puoselėti pasitikėjimą. Deja, Europa nutolo nuo savo pirmapradės idėjos, todėl, pasak popiežiaus, „tapo pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga“, kuri nieko nebenori ir nebesugeba.

Šis įvertinimas jaunystės kultą išpažįstančioms Vakarų Visuomenėms, ypač Europai, galėjo pasirodyti kaip įžeidimas, tačiau demografinė statistika, akivaizdus pasyvumas Rusijos ir Ukrainos konflikte, lėtas ir tingus reagavimas į gyvenimo aktualijas rodo, kad persisotinusi, abejinga ir patogumų pavergtą visuomenė senai išstūmta iš istorinės pozicijos – būti šaltiniu, centru ir proveržio jėga.

Pontifikas sakęs, jog sunkiai ir ilgai eita iki „žmogaus orumo“  suvokimo ir įgyvendinimo, per skaudžias karų, smurto, diskriminacijos, kančių ir milijoninių aukų patirtis. Tos idėjos raidai didelės reikšmės turėjo Graikijos ir Romos, judėjų, keltų, germanų bei slavų patirtis, galų gale juos gražiai apibendrinusios ir į naują šviesą iškėlusios krikščionybės  teologinė mintis, kurią atmetus, lieka neaišku, kas, kodėl ir kaip yra oru.

Europa ir jos valstybių sąjunga dar pretenduoja išlikti ryškiausiu „asmens orumo“ idėjos šaukliu ir gynėju, tačiau joje vėl įsivyrauja neigiami reiškiniai, paneiginatys tą pamatinį požiūrį, kuomet su žmogumi elgiamasi kaip su daiktu ar gyvuliu: pradedant jį, formuojant, pasinaudojant juo, galų gale atsikratant ir išmetant, ribojant nuomonės ir religijos laisvę, teisę pakeičiant jėga, tironija ar biurokratija, diskriminuojant, paminant teises, nesuteikiant sąlygų dirbti ir užsidirbti.

Popiežius atkreipė dėmesį ir į tai, jog asmens orumo ir teisių perdėtas pabrėžimas atvedė prie bendruomeninio ir visuomeninio gyvenimo komplikacijų, vis labiau skatinant „žmonių – monadų“ daugėjimą, kurie yra užsidarę savyje, ignoruoja pareigą ir atsakomybą už kitus, supančią aplinką bei ateitį. Individualizmas nekuria visuomenės, tačiau yra nepaliaujamų konfliktų bei smurto šaltiniu, sąlygoja labiausiai paplitusią Europoje ligą – vienatvę.

Pateikęs „senutės Europos“ ligų diagnozę, popiežiaus Pranciškaus pasiūlė ir vilties receptą, kur svarbiausias dalykas yra žmogaus centrinės vietos pripažinimas ir jo žmogiškumo bei intelekto talentų skatinimas, šeimos sampratos ir tikrovės išsaugojimas, švietimas, ekologinės sąmonės, atsakomybės už kūriniją ugdymas, prisiimant ne beatodairiškai savivaliaujančių šeimininkų, bet sergėtojų pareigą. Aplinkos ir žmogaus ekologijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir įeina į pagarbos asmeniui sąvoką. Europai viltį teikia taip pat darbo nešamas orumas, išvengiant išnaudojimo ir beatodariškos ekonomikos nepalankaus nusiteikimo prieš šeimos kurimą, vaikų gimdymą ir auginimą.

Baigiant kalbą popiežius Pranciškus kvietė tą viltį pagrįsti, „atsikratyti minties apie įsibauginusią, užsisklendusią Europą ir žadinti bei skatinti Europą, kuri būtų mokslo, meno, muzikos, žmogiškųjų vertybių ir tikėjimo veikli skleidėja bei nešėja. Europą, kontempliuojančią dangų ir siekiančią idealų; Europą, žvelgiančią į žmogų, jį ginančią bei apsaugančią; Europą, žengiančią patikima, tvirta žeme, esančią vertingu atsparos tašku visai žmonijai!“.

Šia labai mandagia ir atsargia kalba popiežius iš tiesų klausė, ar Europai lemta numirti, ar gyventi. Tai priklauso nuo to, ar ji atras savo gyvasties šaltinį, iš kurio išplaukė ir kuris ją gaivina. Mano galva, tai iš esmės reiškia, ar Europa ištiesins savo kelius link Viešpaties, ar išlygins atsiradusius širdies slėnius ir kalnus, kitaip sakant, ar atsivers į tą, kuris vedė žmoniją ligi visų laikų prakilniausios civilizacijos išsilukštenimo, kur Dievo ir žmogaus asmens orumo pripažinimas yra esminė gyvenimo taisyklė.