Puikus straipsnis homoseksualizmo tema

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/nuomone-nereikia-perdetai-akcentuoti-homoseksualizmo.d?id=61488730

Nereikia perdėtai akcentuoti homoseksualizmo

Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje labai aktyviai ir dažnai svarstytas homoseksualių žmonių gyvenimo, teisių ir pan. klausimai. Esame įpratę, jog subrendę ir išsiauklėję žmonės viešai nekalba apie savo seksualines tendencijas, sunkumus ir išgyvenimus, gerbia savo ir kitų intymumą ir privatumą, viešai nesidalija ir neaptarinėja tokių dalykų.

Asmuo yra gerbiamas ir vertinamas ne dėl instinktyvių polinkių, kuriuos turi, ir kurie būdingi taip pat gyvūnams, bet dėl savo sąmoningumo, laisvės, atsakomybės, kūrybingumo, pasiekimų ir kitų žmogiškų  savybių, todėl į pirmą vietą iškelti ir viešai kalbėti apie savo intymius reikalus atrodo yra primityvoka.

Krikščioniškų bei bendražmogiškų vertybių ir aktualijų sąraše seksualumo klausimai nėra pirmoje vietoje, didžiausios svarbos, kaip kad šiuo metu bandoma pabrėžti, tarsi nebebūtų kitų svarbesnių problemų.  Dėl šios priežasties nereikia perdėtai akcentuoti homoseksualizmo, kuris apskritai yra tik išvestinė ir antrinė problema, kadangi bet kuri seksualinė problema reiškia, jog žmogus turi sunkumų kitose gyvenimo srityse.

Daugybė pavyzdžių liudija, kad žmogus gali būti laimingas vien tyra meile, įvairiomis kitomis vertybėmis ir gėriais. Dabar gi nuolat peršamas manymas, kad seksas yra svarbiausias, kad kuo daugiau sekso – tuo daugiau laimės. Visgi yra priešingai: kuo daugiau sekso, tuo daugiau nebrandaus ir neatsakingo elgesio, tuo didesnė žala padaroma sau ir kitiems. Šiadien daug kas skundžiasi plintančiu kultūros nuosmukiu visose gyvenimo srityse, o tai todėl, jog labiau akcentuojamos emocijos, instinktai, seksas, bet ne santykių brandumas,  vertybės ir protingumas.

Žinoma, reikia pripažinti, jog homoseksualių asmenų ir jų kultūrinė bei socialinė raiška buvo visais laikais, jų yra ir dabar, taip pat krikščionių tarpe. Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, jog ne tik pasauliečiai, tačiau ir kai kurie dvasininkai, iki aukščiausio rango, turėjo homoseksualių polinkių ir patirties, kai kuriais atvejais  amoralaus ir kriminalinio pobūdžio. Naivu būtų tai neigti.

Nors homoseksualizmas krikščionybėje yra traktuojamas kaip gimtosios nuodėmės padarinys, prigimties sužeidimas, o plačiuose visuomenės sluoksniuose – kaip sveikam protui ir prigimčiai prieštaraujantis, visgi būtina homoseksualius asmenis priimti, jų teisingus lūkesčius ir teises pripažinti, būtina su jais sugyventi tolerancijos ir pagarbos sąlygomis. Tokia yra pilietinės, demokratinės ir laisvos visuomenės gyvenimo kaina ir sąlyga.

Visai nesenai Vienos kardinolas Schoenbornas ir jam antrinę kai kurie vyskupai sukelė pasipiktinimų audrą krikščionių tarpe, ėmę raginti pritarti tam tikram homoseksualių asmenų partnerystės legalizavimo laipsniui ne tik civilinėje, tačiau ir bažnytinėje aplinkoje. Dėl elementariausių priežasčių: dauguma homoseksualų vis tiek negyvens įprastose šeimose, tačiau  tarpusavio pagalbos poreikis išlieka, susiduriant su psichologinėmis ir socialinėmis problemomis. Juk geriau, kad žmonės yra atsakingi vieni už kitus.

Taigi, diskusijos vyksta ir pačioje Bažnyčioje, tačiau kai gėjų santykiai stumiami į šeimos ir įsivaikinimo rangą, krikščionims ir kitiems oponentams nebėra kur trauktis, nes paneigiamos pamatinės tiesos apie žmogų, akivaizdūs faktai, kyla grėsmė visuomeniniam sambūviui.

Bendrai imant, krikščioniškos antropolgijos požiūriu yra dvi homoseksualizmo rūšys, priežastys: lytinio instinkto sutrikimas ir moralės pašlijimas (ištvirkimas). Pirmu atveju žmogaus atsakomybė yra labai suvaržyta, kitu atveju – pilna, nes leidžiama erotizmui viršyti lytiškumo ribas.

Homoseksualizmas neturi natūralaus biologinio, teologinio, psichologinio ir socialinio pagrindo. Gyvūnijoje homoseksualus elgesys yra retas ir laikinas atvejis. Be to, anatominė organizmų sandara ir funkcionavimas byloja apie aiškia dalykų paskirtį.

Teologiniu požiūriu, žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas, tiksliau sakant, – diptikas, nes yra du jo paveikslai – vyro ir moters, kurie drauge sudaro pilną prigimties, panašumo ir egzistencijos paveikslą. Iš to išplaukia, kad lytiškumą suteikė ir apibrėžė  Dievas Kūrėjas, o žmogus nėra Dievas, kad galėtų savo nuožiūra keisti, neigti, perinterpretuoti lytinį vyro ir moters psichofizinį skirtumą ir tikslingumą. Dėl šios priežasties gėjus ar lezbietė savo pasirinkimu ir elgesiu prieštarauja gamtinei ir antgamtinei tapatybei, yra nuolatinio konflikto būsenoje Kūrėjo ir prigimties atžvilgiu.

Pasitelkus pagonių religijų archetipus, įsitikinsime, kad moteris buvo tapatinama su žeme, o vyras – su dangumi, vaizduotas kaip sėjėjas, žemės tvarkytojas, artojas. Tai iš dalies atsispindi ir Biblijoje. Homoseksualizmo atveju, šaržuojant, vietoj gyvybės puoselėjimo, vietoj žemės purenimo siūloma artojui mylėtis su kitu artoju, su arklu ar akėčiom,  žaisti su grūdais, užmirštant apie žemę ir gyvybę. Lesbiečių atveju, kai žemė bendrauja su žeme – tolygu planetų susidūrimui, kuris pražudo gyvybę ir artojus tame tarpe. Seksualumas ir lytiškumas homoseksualizmo atveju – tai mėgavimasis instrumentais, tai tikra gyvybės perdavimo parodija, betikslis ir beprasmis užsiėmimas.

Psichologiniu požiūriu, homoseksualizmas yra užsiblokavimas, nemokėjimas bendrauti ne tik su priešingos, tačiau ir su savo lyties asmenimis. Daugumas homoseksualų liudija, jog vaikystėje patyrė emocinę kančią dėl nenormalių santykių su kuriuo nors iš tėvų, arba santykių badą, todėl homoseksualizmas dažnai pasireiškia kaip baimė arba neapykanta, įgytas seksualinis bodėjimasis savo lyties asmeniu. Tai nusivylimo ir maišto būsena, nesugebėjimo užmegzti brandžius santykius situacija. Neatsitiktinai gėjų poros yra labai nepatvarios ir kur kas labiau konfliktiškos.

Socialiniu požiūriu, žmonės yra tos pačios žmogiškos prigimties, rūšies, ką nuolat pabrėžia gėjų ir feminisčių ideologijos, tačiau vienas kito atžvilgiu yra skirtinguose santykiuose, kuriuos apibrėžia lytiškumas. Iš čia kyla įvairūs ryšiai. Kokio pobūdžio yra gėjiškas ryšys: broliškas, seseriškas, vyro, žmonos? Atrodytų, kad gėjų pora  vienas kitam yra draugai, broliai, tačiau elgiasi kaip meilužiai. Tai santykio anomalija, griaunanti visuomeninę struktūrą, nieko gero nežadantis socialinės inžinierijos sąmokslas, performuojant natūralią ir ilgaamžę visuomenės sanklodą. Kita vertus, žmogus yra pašauktas vaisingai meilei, gimdančiai kitą asmenį ir tuo pačiu visuomenę. Gėjų santykiai nėra gyvybingi, iš jų nekyla kitas asmuo ir visuomenė. Ponia Povilionienė išreiškė lūkestį, kad greičiau tobulėtų žmogaus gyvybės pradėjimo laboratorinės technologijos. Kaip matyti, vienas nenatūralumas iššaukia kitą. Kokia bus „kolbų“ žmonijos psichofizinė sveikata ir kultūra?

Tikra šeima yra gėris iš Dievo, gėris ją sudarantiems, joje gimstantiems, visuomenei. Sakramentinė santuoka yra malonės šaltinis, išganymo ir brendimo vieta sutuoktiniams, jų vaikams ir visuomenei. Šeima yra pagrindinė vieta, kur vyksta žmogaus humanizavimo, sukultūrinimo ir sudvasinimo procesas, taip pat tikroji homoseksualizmo prevencijos vieta, kai vyras myli moterį ir moteris – vyrą. Tačiau mums siūloma sulyginti homoseksualų santuoką su prigimtine vyro ir moters santuoka. Viena yra gamtos ir Dievo prakeikta, kita Dievuje savo esme yra šventa, gera,  išganinga, Dievo norėta, vaisinga, sveika ir viltinga, laimės šaltinis, prarastojo Rojaus relikvija ir būsimojo sugrįžimo į jį skelbėja.

Homoseksualizmas iš esmės yra neracionalus, bet labai emocionalus, todėl ir jo legalizavimas, stumimas į santuokos ir įvaikinimo statusą yra taip pat neracionalus, ištrauktas iš visų egzistencinių kontekstų, smarkiai pervertintas, žaidžiant nelaimingumo ir nuskriaustumo emocijomis. Esminis homoseksualų nalaimingumas ateina ne iš išorės, bet iš homoseksualios psichologijos, gyvenimo būdo.

Pop.Benediktas XVI yra perspėjęs, jog gėjų ideologijos ir santykių propagavimas yra tolygus ekologinei katastrofai, turėdamas omenyje intelektualinį, emocinį ir santykių jovalą, į kurį įklimti gali visuomenė. Negalima leisti, kad gėjų tema taptų centrine, kad imtume skrieti aplink ją kaip satelitai. Gyvenkime nuoseklų visomis prasmėmis gyvenimą, žinodami, užjausdami, padėdami išlaikyti pusiausvyrą tiems homoseksualams, kurie dėl savo potraukio nėra kalti, ir tvirtai liudydami moralę ją praradusiems.

Juozas