Prisikėlimo apologetika

Kai nepažįstami žmonės susitinka ypač dalykiniais reikalais, pasimaino tarpusavyje vizitinėmis kortelėmis. Pasaulyje yra įvairių religijų, todėl kai reikia suprasti, kad yra kas, pasakoma kokia nors esminė tos religijos tiesa, kuri dažniausiai yra išreikšta pavadinimu: krikščionys – tai Kristaus sekėjai, musulmonai – tai Mahometo išpažinėjai, budistai – Budos garbintojai ir pan. Kas yra esminio, kas yra krikščionybės „vizitinė kortelė“? Tai Kristus ir jo Prisikėlimas iš mirties. Sutikus musulmoną galima jam pasakyti: Dievas siuntė savo Sūnų mus išgelbėti, kuris tapo žmogumi, už mus mirė ir prisikėlė. Be prisikėlimo tiesos Kristus tebūtų genialus žydų filosofas ir visuomenininkas, kurio mokymas ir darbai padarė žmonijai didžiausią įtaką istorijoje, ir tebedaro iki šiol. Pora kartų girdėjau keistą žinią, kad kai kurie verslininkai ir politikai  norėtų rasti Jėzaus kūno likučių, kad galėtų atkurti jo DNR, ir pagal ją sukurti genialų vadybininką ir politiką, padėsiantį užvaldyti pasaulį. Žinoma, jiems tai nepavyks, nes tobulasis ir genialusis „DNR kodas“ „iškeliavo“ į Dangų. Kristaus prisikėlimas istorijos tėkmėje kėlė ir nuostabą, ir pasipiktinimą: „Kaip tai įmanoma, ką jūs čia šnekate – prisikėlė iš mirties?“. Visomis kalbomis, įvairiais būdais skamba tas pats prašymas: „Įrodyk, kad Kristus prisikėlė iš mirties!“. Visų laikų žmonių širdyje skamba šis, kartais aiškiai neįvardintas troškimas: „Nejaugi viskas yra taip beviltiška, nejaugi nėra jokios išeities? Jau geriau jis būtų prisikėlęs!”. Kai kurie piktdžiugiškai atsiliepia: „Krikščionybė – tai dar vienas savęs apgaulės ir paguodos būdas, nes gyvenimas tikrai yra absurdiškas ir blogas“. Sakoma, jog nėra dūmų be ugnies. Pirmiausia įrodymas remiasi Bažnyčios egzistavimu. Ar būtų tad per tiek amžių ir išbandymų, su tokiu vaisingumu išlikusi Bažnyčia? O ji patyrė bandymus ir gražiuoju, ir piktuoju, ir persekiojimais, ir pagyrimais, ir vargu, ir turtais, ir būdama beteisė, ir valdydama, ir būdama šventa, ir puolusi. Bažnyčios istoriją lydi jos nepaaiškinamas gajumas ir gyvastingumas, ji primena iš pelenų prisikeliantį paukštį Feniksą. Maža to, jokia iki tol ir iki dabar egzistavusi civilizacija taip esminiai nepakeitė žmonijos kaip krikščioniškoji, jos privalumais naudojamės ir mes. Bažnyčios ištakose ir esmėje yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo velykinis įvykis ir tiesioginiai priskėlusio Jėzaus liudytojai, kurie su juo bendravo nemažai laiko prieš Priskėlimą ir po jo dar 40 dienų. Tai buvo tokia didelė įtaka ir toks didelis įspūdis, kuris nesunaikinamai įsirėžė į tų liudininkų ir drauge Bažnyčios kolektyvinę atmintį, jausmus, maldingumą, liturgiją, kultūrą, mokymą ir t.t. Šis paveldas yra ištikimai perduodamas iš kartos į kartą. Žinoma, kiekvienas norėtų asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus prisikėlė. Yra visokių argumentų, bet pirmiausia siūlyčiau pažvelgti į save ir į kitus tikinčius krikščionis. Vaikystėje Kristaus prisikėlimą liudija artimų žmonių džiaugsmas, šventiška nuotaika namuose, iškilmingos apeigos bažnyčioje, šeimos ir bendruomenės tradicijos, nuoširdus šventinis pasisveikinimas, gražus pasivaišinimas ir tyras pramogavimas. Be to pati gamta, jos atbudimas, grįžtanti šiluma ir gyvybė yra stiprus liudijimas, kurio neįmanoma nepastebėti. Kai esi paauglys, Kristaus prisikėlimą pradeda liudyti vidinis džiaugsmas ir ramybė po išpažinties, maldoje, bažnyčioje, skaitant šv.Raštą. Kai suaugi, Kristaus prisikėlimu nori įsitikinti logiškais istoriniais, teologiniais ir filosofiniais svarstymais. Kai tampi kunigu, priskėlimo tikrumą liudija Dievo malonės paliesti tikinčiųjų gyvenimai, būvant tos malonės bendradarbiu ir liudininku, kai atradę Kristų žmonės kyla iš visokių blogybių, liūdesio, beprasmybės, ydų, keičiasi ir dvasiškai, ir morališkai ir praktiškai. Kristaus prisikėlimą liudija krikščionių susirinkimas į Mišias. Sakoma, kad liudijimas remiasi dviejų liudytojų parodymais. Bet gi čia yra ne du ir ne trys, bet amžių bėgyje milijardai krikščionių alsavo prisikėlimu. Štai kuo yra parapija ir mūsų būvimas drauge, ypač šv.Mišiose. Mano dėmesį visada patraukia tikinčiųjų veidai. Didžiąją savaitę bažnyčia buvo sausakimša. Tai vadinama, Bažnyčia išgyvena „krizę“, t.y. bažnyčia buvo sausakimša. Einu prie altoriaus, pasižiūriu į tuos draugiškus, šventus pasauliškių katalikų veidus ir eilinį kartą įsitikinu, jog jie yra visame pasaulyje tokie patys. Jų šilti, malonūs, lygūs, švelnių bruožų, švytintys veidai spinduliuoja maldingumu, dorybėmis, yra skaistūs, iš jų dvelkia malone. Mes žinome, kas yra ta vidinė šviesiųjų veidų priežastis. Remiantis Apokalipsės aprašymu – tai Prisikėlusio Jėzaus, Dievo Avinėlio, ženklas jų kaktose. Paimkite švarų popieriaus lapą ir per vidurį nubrėžkite liniją. Vienoje pusėje užrašykite „Mano gyvenimo istorija be Kristaus“, kitoje – „Mano gyvenimo istorija su Kristumi“. Asmeniškai įsitikinau, kad tiek visuomenės, tiek mano asmeninio gyvenimo raidoje be Kristaus yra daugiau tamsos, o su Kristumi – daugiau šviesos. Ar išgyvenote tai, ar patyrėte? 50 dienų pasninkavome, dabar bus 50 dienų tęsis Velykinis džiaugsmingas. Švęskime šventes su Kristumi. Aleliuja!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *