Atverčiant naują gyvenimo puslapį verta susimąstyti, kokiais laikais prisieina mums gyventi. Mąstyti ir suprasti yra viena iš pagrindinių žmogaus užduočių gyvenime, todėl mąstydamas ir suprasdamas žmogus dar labiau darosi žmogumi. Neatsitiktinai katalikų tradicijoje buvo praktikuojama jai būdinga meditacija, kuri čia reiškia ne snūduriavimą, ne pastangas išvalyti protą ir paskęsti nebūtyje, bet valingą svarstymą, kas yra kas ir kokie ryšiai sieja dalykus.
Gyvename laikais, kai dominuojančia ideologija tampa taip vadinamas postmodernizmas. Jo ištakos pastebimos dar Antikos mąstytojo Platono pažiūrose, išplito per Liuterio skelbiamas idėjas, įgavo pagreitį Prancūzų revoliucijoje, nuskubėjo Hegelio, Markso, Darvino, Freudo ir kitų filosofų išmintu keliu iki keisčiausių fantastinių ir absurdiškų teiginių.
Platonas teigė, jog egzistuoja išankstinis, prigimtinis pažinimas, kuris kyla iš žmogaus proto kaip prisiminimai iš preegzistencinio idėjų pasaulio. Tokį požiūrį, kai pažinimas kildinamas iš žmogaus proto, filosofai vadina idealizmu. „Man atrodo“, „aš galvoju“, „manau“ ir kiti panašūs žodžiai apibūdina tokį mąstymą, ypač būdingą individualistiškai nusiteikusiam šių laikų Vakarų Europos gyventojui, pabrėžiančiam savo išskirtinumą.
Iliustruokime pavyzdžiais iš kasdienybės. Tūlam žmogui pasirodė neaišku, kodėl jam nepriklauso gatvėje stovintis patikęs automobilis. Gal to automobilio savininkas yra miesto meras, gal net policijos komisaras, bet tai jam nėra tiek svarbu. Arba štai atsiranda vyras, kuris tvirtina esąs moterimi, gimęs vyro kūne. Taip prasideda diskusija, pasidalijimas nuomonėmis apie automobilio ar kaimyno pinigų nuosavybę; ar tikrai lytis yra prigimtinis, o gal kultūrinis reiškinys, ar tikrai yra tik dvi lytys, gal net visos 15? Taip kildinamos vienos ar kitos alternatyvios tiesos įvairiais kitais klausimais, kurios labiau primena pastangas sintetinti melo ir tiesos mišrainę.
Iš diskusijos ir nuomonių pertekliaus kyla vienas pagrindinių postmodernizmo reikalavimų – pliuralizmas, teigiant, jog kiekvienoje srityje, kiekvienoje temoje yra alternatyvių, lygiagrečių, lygiaverčių tiesų ir taisyklių, jog nėra objektyvios tiesos, bet tik asmeninės nuomonės, savos ir svetimos tiesos, kurių atžvilgiu reikia būti atviru ir nuolaidžiu. Teigiama, jog privalu gerbti kito nuomonę, net jei tai būtų kvailystė. Reliatyvizmo aplinkoje tarpstantis pliuralizmas šiais laikais įgavo ideologinės prievartos, diktato požymių per tolerancijos reikalavimą, kai tapo privalomi ir gerbtini visokie teiginiai išskyrus objektyvūs. Būti sveikai mąstančiu, doru ir sąžiningu nelaikoma prioritetu, nes užtenka būti nuoširdžiu ir betarpišku savo individualumui, net jei tai prasilenkia su normalumo kriterijais.
Akivaizdu, kad tokia maišalynė gali tarpti tik demokratinėmis sąlygomis, todėl neatsitiktinai demokratija yra iškelta ir sudievinta iki absoliuto, tikintis, kad ji viską išspręs ir išaiškins, atneš išganymą. Esame liudininkais, kaip vyko ir vyksta prievartinis demokratijos eksportas į musulmoniškas šalis, kuo pasibaigė demokratijos pavasaris arabų kraštuose. Bet nereikia manyti, jog postmodernūs vakariečiai yra mažiau nukentėję nuo nebrandžios demokratijos, kai patys tampa savo svaičiojimų aukomis ir įkaitais.
Žinoma, reikia atvirumo ir įsiklausymo, bendro sutarimo, tačiau yra aišku, kad postmodernizmas pykstasi su tikrove ir netoleruoja objektyvios tiesos. Nors Platono idealizmas nurodo į dievišką preegzistenciją, suponuoja dvasinę žmogaus prigimtį, tačiau postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios klausimus, todėl jų grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis, tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus įsivaizdavimus.
Postmodernizmas pasaulį ir žmogų mato vienmatėje materialistinėje perspektyvoje. Nuoseklu, kad jei yra tik materija, tuomet svarbiausiu kriterijumi tampa ar ir kiek žmogus turi materialinių gėrybių, t.y. nauda. Kadangi materija galima manipuliuoti, tuomet norisi manipuliuoti ir prasme, suteikiant norimus, žaismingus, naudingus ir kitokius paaiškinimus. Naudos siekimas ir manipuliavimas tikrove persmelkė šiuolaikinio žmogaus mąstymą, išstūmė prasmės klausimą net ir akademiniame lygmenyje, užvaldytame labai šališko ir dalinio mokslinio pažinimo. Aristotelio akto ir potencijos teorija šiandien turi tiek vertės, kiek įmanoma ją pritaikyti pramonėje, gamyboje ar socialiniuose projektuose. Apčiuopiamų rezultatų, praktinio pritaikymo ir naudos reikalavimas į neviltį varo prasmės, grožio ir tiesos ieškotojus, formuoja mokslo bei pramonės grobuoniškumą ir beprasmybės įsigalėjimą gamtos, žmonių, kultūros atžvilgiu.
Kadangi materializmo įtakojamas postmodernizmas yra nepastovus, linkęs atmesti pastovias konstantas bei objektyvią tikrovę, jis vadovaujasi ir yra varomas nuolatinio vystymosi bei pažangos mitų. XVII am. atsiradęs mitas ignoruoja faktą, kad tikrovė yra paradoksaliai pastovi net ir per daugybę kintamųjų. Pažangos idėjos pradėjo kenkti ir žmogui, ir visuomenei, ir gamtai, atmetant natūralų gamtos ir žmogaus gyvenimo tempą bei prigimtinį dalykų pastovumą. Čia galima klausti, kodėl turi būti kitaip, naujai, moderniai, jei yra gerai turėti kaip visada?
Kuo galime pasipriešinti postmodernizmo nešamam nepastovumui, subjektyvumui ir šališkumui? Tai sveiku realizmu, kurį mums pateikia šv. Tomo Akviniečio suformuluotas mąstymo būdas, vadinamas tomistiniu realizmu. Jei filosofijoje ieškotume kažkokios realizmo srovės, tai pirmiausia ja būtų Aristoteliu besiremiantis tomizmas. Tai sveiko proto filosofija, atspari intelektualinėms spekuliacijoms, kuomet pažinimas kyla ir informacija juda nuo reiškinio link pažįstančio žmogaus proto.
Sveiku protavimu pagrįstas tomistinis realizmas pastebi vienetines, realias būtis, jų esmines savybes bei jas siejančius ryšius, santykius, kurias sugeba išskirti iš virtualių, dirbtinių būčių. Kitaip sakant, yra būtys ir yra tai, kas nėra būtys, būtys natūralios ir būtys išgalvotos, dirbtinės. Pastarosios dar vadinamos intencionaliomis būtimis, t.y. sukurtosiomis ir veikiančiomis pagal žmogaus norus arba antrinėmis būtimis, išvestomis iš natūralių būčių sintezuojant ar perdirbant. Tai ir yra tikrovė ir jos apibrėžimas: tikrosios, vienetinės būtys ir ryšiai tarp jų. Šiuo požiūriu mažytė skruzdėlė yra natūrali būtis, o štai valstybė ar, tarkime, tokios didelės, bet savo esme teorinės institucijos kaip Sodra, ministerija, bankas, vertybiniai popieriai ir t.t. nėra tokiomis.
Vienoje televizijos laidoje vyko diskusija apie Sodros fondo perspektyvas būsimų pensininkų atžvilgiu. Vienas ekonomistas bandė grąžinti diskusijos dalyvius į tikrų būčių pasaulį, teigdamas, jog Sodra nieko nemoka ir nemokės, kadangi parama pensininkams kyla iš realių dirbančiųjų: jei jų bus, tai ir parama bus, jei jų neliks, tai Sodra, būdama netikra būtimi, negali duoti kažką tikro, savaime ji nieko nereiškia. Tai yra pavyzdys, kaip nepagrįstai yra eksploatuojamos būties ir tikrovės sampratos, prasilenkiant su realistine logika.
Būtis egzistuoja be mūsų noro, veikimo ir žinojimo, mes jas atrandame, jų nekuriame. Dievas, žmogus, gyvūnas, augalas, atomas yra natūralios, vienetinės būtys, nors tarp jų yra esminiai ir radikalūs skirtumai. Iš čia kyla ir metafizinis realizmas. Mes priimame informaciją iš aplinkos apie egzistuojančias atskiras būtybes, kurios reiškiasi ir mums atsiskleidžia nepriklausomai nuo mūsų pageidavimų. Tai vadinama pažinimo realizmu, tuo, kas atsiranda mūsų galvose per pažinimą, susiklosčiusį į patirtį ir išmintį.
Būtina atmesti postmodernizmo ideologiją kaip šėtonišką gundymą tapti vienišais dievais savo susikurtuose keistenybių pasauliuose. Turime aiškiai diagnozuoti postmodernizmo nešamas dvasines, psichofizines ir socialines ligas ir jomis neapsikrėsti. Jos yra tokios: skatina žmogaus protavimo, moralės ir jausmų paviršutiniškumą, primityvumą; čia nepaisoma priežastingumo principo, apskritai stoka protingų principų; žmogaus valia tampa pažeista, linksta į įnorius, kaprizus; jis nenori iš savęs reikalauti, neturi aukštesnių ambicijų, rūpestingumo ir atsakomybės, nes tai – homo ludens tipas; „kas nekopia aukštyn, tas ir nenukrenta“, „kvailys myli darbą, o darbas – kvailį“ – tokie šūkiai skamba iš tinginystės apvaldytų asmenų; postmodernizmo mišrainėje nėra jokių kriterijų, kas yra gražu ar bjauru, kas tiesa ir kas melas, susižavėjimas yra tos pačios vertės kaip ir pasibjaurėjimas, beskonybė išstumia estetiką, doras ir puolęs žmogus yra tos pačios vertės; viskas yra tik žaidimas, viskas palikta savieigai, aklai dalykų sekai, kai nėra jokių tikslų ir vizijos, dvasinių ir rimtesnių temų išskyrus keistuolišką linksminimąsi. Tai kelias į niekur, į išsigimimą ir susinaikinimą.
Žinoma, kaip ligos būna įvairaus sunkumo ir komplikuotumo, taip ir postmodernizmo liga nevienodai yra pažeidusi atskirus žmones. Pirmasis ligos bruožas pasireiškia neapykanta objektyviajai tikrovei ir visiems objektyvumo šaltiniams: Dievui, prigimtiniam įstatymui, Biblijai, Bažnyčios mokymui, ištikimai tikėjimo besilaikančiam katalikui. Net ir katalikybė yra paveikta postmodernistinių tendencijų, galima pastebėti ne vieną dogmų, nekintamos tiesos ir moralinių normų neapykantos pavyzdžių, bandant keisti Kristaus mokymą ir tūkstantmetį krikščionišką gyvenimo būdą.
Pradedant Naujus civilinius metus, kurie mums, katalikams, turi ir aukštesnę prasmę kaip Anno Domini (Viešpaties metai), turime pasiryžti išlikti Dievo mums duotos tikrovės tiesoje. Šv. Popiežiaus Leono XIII enciklikos „Aeterni Patris“ paskatinti ir padrąsinti, turime pasiryžti laikytis tomistinio realizmo, kuris kaip filosofinis instrumentas geriausiai interpretuoja ne tik žemiškus reiškinius, tačiau padeda geriau paaiškinti ir tikėjimo depozitą.
