Pelenų Trečiadieniu prasideda Gavėnia

Katalikiškame pasaulyje Pelenų Trečiadieniu pašventintų pelenų pasibarstymo apeiga pradėtas atgailos, susikaupimo, pasninko ir dvasinio atsinaujinimo laikotarpis prieš didžiausią šventę – Velykas.

Liturgijoje naudojamas pelenų simbolis savo prigimtimi yra ir religinis, ir filosofinis, ir mokslinis, nes byloja apie žmogų, jo asmenį, gyvybės paradoksą.

Žmogaus kūnas primena dulkelę gamtos, Žemės planetos, Visatos, jos miližiniškų jėgų kontekste – jis atrodo toks apgailėtinai mažas ir silpnas, nepastebimas, nejuntamas dydis ir reiškinys beribėse platybėse. Tragiškas ir skaudus Japoniją sukrėtęs drebėjimas ir cunamis tai parodo ir įrodo. Iš tiesų žmogų gali papjauti ir lapė…

Kita vertus, žmogus yra mirtingas, jo kūnas ilgainiui suyra į dulkes. Gavėnios pelenai primena jo egzistencijos tiesą.

Biblijos pirmuosiuose puslapiuose aprašomas žmogaus sukūrimas, kai Dievas iš žemės dulkių suformavo kūną ir kvėpdamas dvasią jį padarė gyvą. Mirties atveju matome atvirkštinį atvejį: negyvas kūnas yra bedvasis, galiausiai virsta dulkių žiupsneliu, tam tikra prasme sugrįžtama į būklę, kai dar nebuvo sukūrimo.

Kur kas įdomiau už pelenus yra tai, kaip iš dulkių kyla tokios sudėtingos biologinės struktūros, gyvybės formos, pagaliau kaip su dulkėmis yra susiję asmuo ir intelektas?

Šiais laikais daug pasakyta apie žmogų kaip „cheminės predestinacijos atvejį“, gyvulinį organizmą, kaip „evoliucinio transformizmo sąlygotą zoologinę formą“, kuriame pasireiškia sąmonės fragmentai, „kibirkščiavimai“; kaip apie „materijos kompleksifikacijos, judėjimo į aukštesnį lygį, geresnės organizacijos siekio rezultatą“, tarsi materijos „kopėčių“ paskutinę pakopą ir t.t. Deja, pelenų žiupsnelis įrodo „išdribimą“ iš tų „kopėčių“, iš materijos organizavimosi „viršūnių“ ir t.t., ir vis tiek niekaip nepaaiškina gyvybės ir asmens reiškinio.

Jei žmonės pilnai patikėtų materialistiniu ir zoologiniu žmogaus apibrėžimais, jog jis tėra atsitiktinis dalelių samplaikos rezultatas – gyvūnas, tuomet nereikėtų stebėtis, kai chaoso tikrovė ir miško gyvenimo realijos persikelia į žmonių visuomenę: vilkas suėda kiškį, o du tipeliai patamsyje užpuola praeivį, atimdami jo nuosavybę, sveikatą, o gal net ir gyvybę… Tuomet nereikėtų mirusių net laidoti, nes muilo fabrikui pasitarnautų bet kokia biomasė… Išskirtinai materialistinis žmogaus traktavimas tampa jo pažeminimo, cinizmo ir nesusipratimų šaltiniu, privedančių prie praktinių absurdų.

Akivaizdu, kad čia susiduria jau 300 metų tolydžio aštrėjęs Apšvietos ir krikščionių religijos konfliktas. „Religija nedera su protu!” – tai nuolat iki šiol buvo bandoma įpiršti. Pasireiškia Apšvietos įtakoje esančių žmonių pretenzijos pašalinti paslaptį, antgamtę, Dievą, žmogaus sielą, determinuoti žmogaus valią ir protą. Mokslinio pozityvizmo sistemoje Dievo klausimas, hipotezė ar tvirtinimai tapo tarsi nereikalingi. Apšvietos paskatintas naivusis mokslinis optimizmas suformavo perdėtą žmogaus pasitikėjimą savimi, kuris grindžiamas supaprastinta niutoniškąja fizika, dar vadinama klasikine, teigiant, kad dabartinis pasaulio pažinimas leidžia nuosekliai ir tiksliai sužinoti, kas buvo seniau ir kas bus paskui. Teologus ir filosofus turėjo pakeisti inžinieriai… Galiausiai kvantinės fizikos ir mokslo filosofijos išvados parodė tokio požiūrio naivumą.

Juokingai skamba tvirtinimas, jog viskas atsirado savaime iš kažkokio chaoso. Cirko pokštininkas triušį ištraukia iš skrybėlės, tačiau jei jo nebūtų, tai nebūtų nei kas įdeda, nei kas ištraukia. Tuo tarpu taip vadinamas mokslas perša teiginius apie materijos „laiminga loteriją“, atsitiktinį medžiagų virsmą ir konfigūraciją, kažkokį materijos „kombainą“, plaktuvą, kuris „sukuria“, paskui ir vėl „praryja“… Juokaujant galima būtų paklausti, kiek laiko reikia purtyti indą su pelenais, kad vėl susiorganizuotų gyvybės forma? Gal krematoriumuose galėtų vykti atvirkštinis procesas?

Mokslas neatsako į klausimą, kas yra materialųjį pasaulį valdančios taisyklės, principai, kokia yra viso to prasmė, kodėl visgi kažkas egzistuoja, o ne atvirkščiai? Visais lygiais, iki mažiausių smulkmenų ir didžiausių maštabų mūsų apčiuopiamoje tikrovėje yra vadovaujamasi taisyklėmis. Apie sunkias kalbas sakoma, kad pagrindinė jų taisyklė – taisyklės nebūvimas, kadangi vos ne kiekvienas žodis skirtingai kaitomas, tuo tarpu tikrovės, kurioje gyvename, geležinė taisyklė – taisyklė visada ir visur yra. Dar tuomet, kai protaujančio žmogaus ir jo sukurtojo mokslo nebuvo, taisyklės jau buvo. Prieš atsirandant mokslui, taisyklės ir jų darni visuma jau buvo. Todėl kiekvienas mokslininkas panašus į mokinuką, nusirašinėjantį iš svetimo sąsiuvinio.

Žvelgiant ir apmąstant mus supantį materialų pasaulį, neįmanoma nepastebėti jame glūdinčios kūrybingosios dvasios, intelekto, gyvybės plano. Ypač paskutinių dešimtmečių atradimai informatikos srityje patvirtina būties vidinės infomacijos tikrovę, kai nematerialūs, matematiniai-loginiai, prasminiai principai organizuoja abiotinę materiją ir jos reiškinius. Jono evangelijos žodžiai šį principą nusakė kur kas anksčiau ir išsamiau: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Tai jis, būdamas absoliutus Asmuo, mąsto, įsako, pagrindžia ir valdo tikrovę.

Panašiai ir bet kokia žmogaus, kaip protingos būtybės, veikla yra iš esmės dvasinė. Jei tad žmogus sugeba organizuoti save, savo aplinką, turimą medžiagą pagal savo pageidavimą, tai ar šis faktas neįrodo ir paties aukščiausiojo ir viską pagrindžiančio principo, jog virš visko yra dieviškojo asmens protas? Neatsitiktinai šv.Augustinas ir šv.Tomas Akvinietis nurodė svarbiausią žmogaus uždavinį – mąstymą, protavimą, kad šioje plotmėje atrastų Dievą ir su juo susiderintų.

Tai kas gi yra žmogus? Šiais laikais daug ištirta ir pasakyta apie žmogų kaip apie kūną, tačiau nenorima girdėti apie jį kaip protingą dvasią. Klasikinės filosofijos ir krikščioniškosios religijos atsakymas: žmogus „įspraustas“ tarp žemės ir Dangaus, dvasios ir kūno vienybė, koegzistencija, dvasios pasireiškimas materijoje, asmeninio Dievo paveikslo ir panašumo pasireiškimas žmogaus asmenyje, o paskui ir jo kūniškame apvalkale bei aplinkoje!

Velykų laikas prasideda Pelenų trečiadieniu ir baigiasi Sekminėmis, tarsi nurodytų į du įvykius, kai iš dulkių kyla gyvybė: sukūrimą ir atpirkimą. Pirmu atveju iš žemės dulkių sukurtas žmogus dvasios kvėpimu atgijo, ir antru atveju iš dulkių prikeltas atgijo ir tapo pilnai sudvasintas, pakylėtas į Dievo artumą.

Kažkas yra teisingai pastebėjęs, jog praėję paskutiniai šimtmečiai buvo apgaubti Apšvietos tamsos, kadangi žmogus ėmė neigti Protą ir filosofiškai primityvaus mokslo pagalba vis pabrėždavo savo gyvūniškumą, lygindamasis su šimpanzėmis…

Ar žmogus virs pelenais, ar jo dvasia pakils virš pelenų; ar gyvūno, ar dvasios principas; ar chaoso, ar proto ? Toks yra katalikiškosios Gavėnios klausimas.